Verslininkų sėkmės istorijos

Ričardo Brensono autobiografija (II dalis)

Prekės ženklo "Virgin" plėtra

Pirmoji krizė ir sutartis su „The Sex Pistols“

1974 metais „Virgin Music“ kompanija susidūrė su kai kuriomis problemomis. Tų metų rugpjūčio mėnesį pasirodęs Maiko Oldfildo naujas albumas iš karto užėmė pirmą vietą populiariausių albumų sąraše, tad pinigų netrūko.

Tačiau „Virgin“ kompanijai iškilo pavojus tapti tik Maiko Oldfildo muzikos įrašų kompanija. Jo plokštelių pardavimai buvo tokie dideli, kad jis užtemdė visa kita. Turėjome pasirašyti sutarčių ir su kitais muzikantais. Kuo greičiau.

[post_blocks]

Deja, mums nepavyko pasirašyti sutarties nei su „10cc“, „The Who“, „Pink Floyd“ bei „The Rolling Stones“ grupėmis. Atrodė, jog likimas mums lėmė visada likti antraisiais, o muzikos versle, kaip ir daugelyje kitų sričių, tai tolygu nesėkmei, o dažnai ir bankrotui.

Paskutiniąją 1976-ųjų metų lapkričio savaitę dirbdamas savo kabinete išgirdau iš tiesiai po manimi esančio kabineto sklindančią neįprastą dainą. Nieko panašaus iki tol neteko girdėti. Nusileidau laiptais ir paklausiau kas tai. „The Sex Pistols“, – atsakė kolega.

Tuo metu ši grupė turėjo sutartį su EMI įrašų studija, tačiau pastaroji buvo nepatenkinta skandalingu grupės elgesiu. Vienos laidos metu „The Sex Pistols“ nariai ėmė šaipytis iš garsių kompozitorių, o vienas iš jos narių… apsivėmė. EMI mums pasiūlė perimti šią grupę.

1977-iais metais „Virgin“ gavo teisę platinti pirmąjį grupės albumą Didžiojoje Britanijoje. Ir nors po sutarties pasirašymo „The Sex Pistols“ daugybę kartų bandė iškrėsti mums kokią šunybę, mes buvome ne iš kelmo spirti ir juos tiesiog ignoravome.

Per ateinančias kelias savaites pardavėme daugiau kaip 100 tūkst. plokštelės „God save the Queen“ egzempliorių. Buvo akivaizdu, kad ji buvo populiariausia. Ši grupė mums reiškė persilaužimą, tai buvo kaip tik tokia grupė, kurios mums reikėjo. Dabar niekas negalėjo sakyti, kad „Virgin“ – tai Maiko Oldfildo įrašų kompanija.

„Virgin Music“ tampa tarptautine kompanija

1977 metais „Virgin“ kompanija su visais padaliniais gavo 400 tūkst. svarų ikimokestinio pelno, kitais metais šis skaičius padidėjo iki 500 tūkst. svarų. Turimi albumai buvo gana paklausūs, o mes turėjome sutartis su dar keliomis perspektyviomis grupėmis, tame tarpe ir „Orchestral Manoeuvres in the Dark“ bei „The Human League“.

Pažvelgus į „Virgin“ pašaliečio akimis galėjo susidaryti įspūdis, kad mes esame margas įvairių kompanijų kratinys. Iš savo nedidelio namo Vernon Jarde mes vadovavom plokštelių parduotuvėms, muzikos įrašų kompanijai ir muzikos leidimo kompanijai. Be viso to mes įsteigėm dar ir „Virgin Book Publishing“ kompaniją, kurios svarbiausias uždavinys buvo leisti knygas apie muziką ir roko žvaigždžių biografijas.

[quote]Pažvelgus į „Virgin“ pašaliečio akimis galėjo susidaryti įspūdis, kad mes esame margas įvairių kompanijų kratinys. Iš savo nedidelio namo Vernon Jarde mes vadovavom plokštelių parduotuvėms, muzikos įrašų kompanijai ir muzikos leidimo kompanijai. Be viso to mes įsteigėm dar ir „Virgin Book Publishing“ kompaniją.[/quote]

Dar viena mūsų įsteiga įmonė buvo „The Venue“ naktinis klubas, kuriame galėjo groti mūsų grupės, o jų besiklausantys lankytojai galėjo ir pavalgyti. Efektyviausiu reklamavimosi būdu tapo muzikiniai klipai, tad įsteigėme ir filmų montavimo studiją.

Dar viena paslauga, kurią „Virgin“ ketino pasiūlyti mūsų muzikantams, buvo galimybė pardavinėti savo plokšteles kitose šalyse. Vienas iš muzikos privalumų yra tas, kad pačiame rinkos viršuje esančios grupės yra grynai tarptautinė prekė.

Taigi, 1978-iais metais vienas iš mūsų partnerių išvyko į Niujorką steigti „Virgin America“ įrašų kompanijos, o 1979-iais metais pradėjome atidarinėti savo filialą ir Prancūzijoje – taip gimė „Virgin France“, kuri vėliau pasirašė kontraktą su Žiuljenu Kleru.

Turėdami filialus Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, o vėliau dar ir Vokietijoje, visai pagrįstai galėjom pristatinėti „Virgin“ kaip tarptautinę muzikos įrašų kompaniją. Mūsų bėda buvo ta, kad neturėjom grynųjų pinigų išteklių, todėl bet kokia nesėkmė mums galėjo būti lemtinga. Banko „Coutts“ valdytojai į mus žiūrėjo, kaip į pankus, nieko neišmanančius apie verslą. „Tai gera popmuzika, ar ne?“, – klausdavo banko valdytojas.

Stengiausi įtikinti jį, kad „Virgin“ išaugo į didelę kompaniją. Mūsų pardavimų rodikliai buvo labai geri, ir mūsų pajamos buvo ne menkesnės ir ne mažiau pastovios, kaip ir bet kokio kito normalaus verslo. Tačiau bankininkams vis atrodė kitaip: „Jums sekasi gan neblogai, tačiau jūsų pajamų kokybė labai prasta. Mes nežinom, kokios jos bus po mėnesio“.

Apie autorių

Kristina Vičiūtė