Išsigelbėjimas nuo bankroto atidarant parduotuvę
1971 metų sausio mėnesį mūsų prekybos verslo vos nesužlugdė tai, kas visiškai nepriklausė nuo mūsų. Pašto tarnybos darbuotojai paskelbė streiką, tad žmonės negalėjo atsiųsti mums čekių, o mes negalėjome išsiųsti jiems įrašų.
Mudu su Niku nusprendėm atidaryti parduotuvę, kur galėtumėm ir toliau prekiauti muzikos įrašais. Per savaitę, kol dar nesibaigė turimi pinigai, reikėjo susirasti patalpas. Tuo metu neturėjom žalio supratimo apie šį verslą.
[post_blocks]1971 metais mažmeninėje perkyboje muzikos įrašais dominavo „WH Smith“ ir „John Menzies“ kompanijos. Jos abi buvo labai nuobodžios ir formalios. Dirbantis personalas buvo apsirengęs pilkomis uniformomis ir, atrodė, visiškai nesidomėjo muzikos pasauliu.
Klientai lentynose susirasdavo juos dominančius įrašus, juos nusipirkdavo ir išeidavo. Tos parduotuvės buvo nepatrauklios, stokojo malonaus aptarnavimo, o kainos buvo didelės. Nė vienas iš mūsų draugų tose parduotuvėse nesijautė jaukiai.
Norėjom, kad „Virgin Records“ parduotuvėse viskas būtų atvirkščiai. Norėjom, kad žmonės pasiliktų parduotuvėje ilgiau, paplepėtų su pardavėjais, įsigilintų į tuos įrašus, kuriuos ketina nusipirkti. Juk muzika paaugliams (ir ne tik) yra vienas didžiausių saviraiškos būdų.
Nuspręsta, jog geriausia vieta mūsų parduotuvei būtų pigesnė Oksfordo gatvės dalis. Žinojom, jog neverta tikėtis, kad žmonės žinos apie „Virgin Records“ ir specialiai eis į šią gatvės dalį tik dėl mūsų – reikėjo sugebėti impulsyviai pritraukti praeivius.
Šiaip ne taip susiradome patalpą, įrengėme lentynas, ant grindų paskleidėm krūvą sofos pagalvėlių, laiptais užboginom porą senų sofų ir pastatėm kasą. Parduotuvės atidarymo išvakarėse išdalijome šimtus reklaminių lapelių, o kitą dieną prie durų susidarė daugiau kaip šimto metrų eilė. Viena geriausių dienų mano gyvenime.
Mažmeninės prekybos tinklo „Virgin Records“ plėtra
Tuo metu aš labai mažai išmaniau apie muzikos įrašų verslą, tačiau iš to, ką mačiau plokštelių parduotuvėje, supratau, kad tai nuostabiai neformalus verslas, neturintis jokių griežtų taisyklių. Jo augimo potencialas buvo tiesiog neribotas: bet kuri nauja grupė galėjo staiga užkariauti šalį ir tapti labai populiari.
Muzikos įrašų verslas – tai materialių ir nematerialių aktyvų keistas derinys: populiarios grupės jau pačios savaime yra tapačios prekės ženklams ir tam tikroje jų karjeros stadijoje vien tik jų pavadinimas praktiškai jau garantuoja įrašų populiarumą. Tačiau kartu tai yra ir tokia verslo šaka, kurioje kelios sėkmingos grupės yra turtingos, baisiai turtingos, o beveik visos kitos grupės lieka nežinomos ir skurdžios.
[quote author=“Ričardas Brensonas“]Norėjom, kad žmonės pasiliktų „Virgin Records“ parduotuvėje ilgiau, paplepėtų su pardavėjais, įsigilintų į tuos įrašus, kuriuos ketina nusipirkti. Juk muzika paaugliams (ir ne tik) yra vienas didžiausių saviraiškos būdų.[/quote]Mudu su Niku ir toliau ieškojom įvairių idėjų, kaip patraukti pirkėjus ir sustiprinti parduotuvės įvaizdį bei reputaciją. Siūlėme jiems ausines, sofas, pagalvėles sėdėjimui, jie pas mus galėjo nemokamai skaityti „Melody Maker“ žurnalą, mėgautis nemokama kava.
Dar prieš pašto darbuotojų streiką 1971-ųjų sausį, kai šis įvykis vos nesužlugė „Virgin Mail Order“ kompanijos, į mano kabinetą užėjo panašaus amžiaus jaunuolis, kalbantis su Pietų Afrikos akcentu, ir prisistatė esąs mano pusbrolis, Simonas Draperis.
Šiek tiek pabendravęs supratau, jog tai intelektualus jaunuolis, turintis ypatingą muzikos skonį, todėl neilgai trukus Simonas tapo atsakingas už plokštelių, kurias pardavinėsime „Virgin Records“ įsigijimą. Jo indėlis buvo didžiulis, jis turėjo daugybę idėjų ir planų.
Viena tokių buvo kaip atsigabenti nežinomų užsieninių albumų, kuriuos būtų galima gauti tik pas mus. Riba tarp to, kas naujoviška, o kas ne, yra labai subtili, ir Simonas tą ribą puikiai jautė. Jis pradėjo importuoti plokšteles tiesiai iš Amerikos, pasitelkdamas lėktuvą, kad pralenktų konkurentus. Kitas mūsų genijus buvo Džonas Varnomas, kuris užsiėmė rinkodara ir kūrė reklaminius šūkius. Garsas apie „Virgin“ pradėjo plisti.
Pradėjome vykdyti agresyvią plėtra visos šalies mastu. Per visus 1972 metus mes ketinome kas mėnesį atidaryti po naują parduotuvę. Iki 1972-ųjų Kalėdų mes turėjom jau keturiolika plokštelių parduotuvių: kelias Londone ir po vieną kiekviename didesniame mieste visoje šalyje. Stengėmės suformuoti įvaizdį, kad mūsų parduotuvė yra vieta, kur žmonės gali bet kada užeiti pasiklausyti muzikos ir išsirinkti jas.
Antroje straipsnių ciklo dalyje aprašome „Virgin Records“ plėtrą į garso įrašų studijų rinką, kurioje sublizgėta vieno genialaus atlikėjo dėka. Taip pat pasakojame apie vėliau įkurtus „Virgin“ verslus ir jų peripetijas.
[source]Šaltinis: Ričardo Brensono autobiografinė knyga „Nekaltybės praradimas“ (2006 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi D. Radkevičiaus IĮ „Rgrupė“. Norėdami ją įsigyti, apsilankykite oficialioje leidyklos svetainėje, paspaudę čia.[/source]