Verslininkų sėkmės istorijos

Ričardo Brensono autobiografija (I dalis)

"Virgin" įkūrėjas apie verslo pradžią

Konsultacijos centras ir pirmasis areštas

Kurį laiką artimai draugavau su Debe – mergina, gyvenančia toje pačioje gatvėje, kuri padėjo mums leisti žurnalą. Vieną dieną ji pareiškė man, kad yra nėščia. Tai mums abiem buvo tikras šokas, nes vaiko tikrai negalėjom sau leisti.

Debė nusprendė, kad reikėtų daryti abortą. Tačiau paskambinę telefonu keliais adresais supratome, kad tą padaryti bus labai sunku. Laimei, su mumis susisiekė malonus gydytojas ir pasisiūlė atlikti abortą tik už 50 svarų.

[post_blocks]

Po operacijos man ir Debei pasidarė aišku, kad su panašiomis problemomis susiduria daug jaunų žmonių, nežinančių į ką kreiptis pagalbos. Tikrai būtų daug geriau, jei būtų vienas telefono numeris, kuriuo paskambinus būtų galima sužinoti, į kokį gydytoją kreiptis.

„Savo problemas paveskite mums“ – toks buvo kątik mūsų įkurto Studentų konsultacinio centro šūkis. Mes dalijome praeiviams lapelius Oksfordo gatvėje ir reklamavomės „Studente“. Netrukus pasipylė telefono skambučiai. Daugelis kreipdavosi dėl nėštumo.

Studentų konsultaciniam centrui dabar teko skirti daugiau laiko negu žurnalui. Kartais tekdavo trečią valandą nakties kokią valandą kalbėtis su kokiu nors potencialiu savižudžiu, ar patarti kaip rašyti laišką vaikinui, besibaiminančiam, kas susirgo venerine liga.

1969 metų lapkričio mėnesį pas mus apsilankė du policininkai. Jie užėjo atkreipti mano dėmesį į 1917 metų „Venerinių ligų įstatymą“, jei aš kartais jo nežinočiau. Jame rašoma, kad draudžiama viešai reklamuoti pagalbą ar vaistus nuo venerinių ligų. Paaiškinau, kad mes tik nukreipdavome žmogų į atitinkamą instituciją.

Policininkai buvo neperkalbami ir pasakė, jog jei ir toliau skelbimuose vartosime žodį „venerinė liga“, man grės dveji metai kalėjimo. Mes ignoravome jų įspėjimą. Tai buvo klaida. Mane areštavo. Laimei, teismo sprendimas buvo palankus man.

Muzikos įrašų prekyba ir „Virgin“ gimimas

Iš visų, kas tik užsukdavo pas mus paplepėti ar padirbėti žinojau, kad jie daug laiko skirdavo muzikos klausymui ir nemažai pinigų jos įrašams įsigyti. Pas mus grotuvas buvo įjungtas visą laiką ir visi skubėdavo įsigyti naujausius „Rolling Stones“ ar Bobo Dylano albumus. Muzika jaudino, vertė jaunimą svajoti pakeisti pasaulį.

Iki to laiko man rūpėjo uždirbti pinigų tik tam, kad būtų galima užtikrinti žurnalo ir konsultacijų finansavimą, tačiau dabar man šovė į galvą mintis, jog tai labai įdomi verslo galimybė. Nepaisant Vyriausybės mažmeninių kainų palaikymo panaikinimo, nė viena parduotuvė nepradėjo siūlyti plokštelių sumažintomis kainomis.

[quote author=“Ričardas Brensonas“]Iki to laiko man rūpėjo uždirbti pinigų tik tam, kad būtų galima užtikrinti žurnalo ir konsultacijų finansavimą, tačiau dabar man šovė į galvą mintis, jog muzikos verslas labai įdomi galimybė. Nepaisant Vyriausybės mažmeninių kainų palaikymo panaikinimo, nė viena parduotuvė nepradėjo siūlyti plokštelių sumažintomis kainomis.[/quote]

Nesilioviau galvojęs apie didelę įrašų kainą ir apie tai, kokie žmonės perka „Studento“ žurnalą. Svarsčiau, ar nepabandyti reklamuoti ir pardavinėti pigius įrašus, siuntinėjant juos paštu. Reklama susilaukė daug dėmesio, o mus pasiekė lig tol nerėgėti grynųjų pinigų srautai.

Nusprendėm, kad prekybos paštu verslui reikia kito pavadinimo – tokio, kuris patrauktų dėmesį, kristų į akis ir orientuotųsi ne tik į studentus. Sėdėjom visi ratu ir generavome idėjas. Viena mergina palinko į priekį ir paklausė: „Kaip jums patinka „Virgin“ (liet. skaistuolis)? Juk versle mes visiškai nepatyrę, tikri skaistuoliai!“

Mūsų labai nedideli rinkos tyrimai pasitvirtino: studentai muzikos įrašams išleisdavo nemažai pinigų ir jiems nesinorėjo mokėti 39 šilingus „VH Smith“ kompanijai, jei „Virgin“ jie tai galėjo gauti už 35 šilingus. Užsakymų apimtis išaugo nuo pundo laiškų iki viso maišo.

Vienas iš didžiausių užsakymų paštu privalumų buvo tas, kad klientai iš karto atsiųsdavo ir pinigus, todėl mes šitaip gaudavom lėšų įrašams nusipirkti. Mūsų sąskaitoje „Coutts“ banke pradėjo kauptis nemažos grynųjų pinigų sumos. „Virgin Mail Order“ kompanijai augant, pabandžiau parduoti „Studentą“ kitai žurnalų grupei, bet nesėkmingai ir šis lengvai pasimirė. Visą dėmesį dabar nukreipėm į muzikos įrašų prekybą paštu.

Pamatęs, kiek daug gauname užsakymų ir kad reikia organizuoti įrašų pirkimą bei jų išsiuntimą užsakovams supratau, jog man žutbūt reikia pagalbininko. Blogiausia, kad man sunkiai sekėsi su matematika, o atlyginimų išmokėjimu ir mokesčiais tekdavo rūpintis man vienam. Pasikviečiau į komandą geriausią savo vaikystės draugą – Niką. Nors jis neturėjo buhalterinio išsilavinimo, kruopščiai skaičiuodavo kiekvieną pensą.

Apie autorių

Kristina Vičiūtė