Verslininkų sėkmės istorijos

Ričardo Brensono autobiografija (I dalis)

"Virgin" įkūrėjas apie verslo pradžią

Pirmieji nesėkmingi versliukai

Per vienas Velykų atostogas nusprendžiau užsidirbti pinigų. Nors mokykloje mano matematiniai sugebėjimai buvo vertinami nekaip, įžvelgiau galimybę užsidirbti, augindamas kalėdines eglutes. Nuėjau pas Niką aptarti savo plano.

Jis irgi buvo parvažiavęs atostogų, tad nutarėme pasodinti 400 eglučių mūsų sodybos žemėje. Iki kitų metų Kalėdų jos turėjo užaugti daugiau kaip iki metro, ir tada bus galima jas parduoti. Sutariau su Niku, kad pelną dalinsimės pusiau.

[post_blocks]

Per tas Velykų atostogas padarėme vagas ir pasėjome 400 sėklų. Paskaičiavom, kad jei eglutės užaugs beveik iki dviejų metrų, tai jas bus galima parduoti po 2 svarus. Taigi iš viso turėtumėm gauti 800 svarų, ir tai būtų grynasis pelnas, nes sėklos tekainavo 5 svarus.

Vasarą nuėjom pasižiūrėti, kaip auga mūsų medeliai. Radom tik vieną kitą išlindusį iš žemės ūgliuką – visus kitus sušveitė triušiai. Sugalvojom jiems baisų kerštą – nemažai jų iššaudėme, o kailiukus pardavėm vietiniam mėsininkui. Vis kelis šilingus gavom.

Per kitas Kalėdas Niko brolis gavo dovanų banguotąją papūgėlę, ir man iš karto kilo mintis užsiimti dar vienu verslu – papūgėlių auginimu! Man labiausiai patiko tai, kad jomis bus galima prekiauti ištisus metus, t.y. tai ne sezoninis verslas.

Pasidomėjau kainomis ir paskaičiavau, kiek kainuos lesalas ir įkalbėjau tėtį pastatyti joms didelį voljerą. Nors ir labai nenoromis, mano tėvas voljerą pastatė ir paukšteliai sparčiai dauginosi. Tačiau aš aiškiai pervertinau vietinę papūgėlių paklausą.

Net po to, kai visi mūsų kaimo gyventojai įsigijo bent po porą jų, voljere jų liko labai daug. Vieną dieną būdamas mokykloje gavau iš mamos žinią, kad voljerą užpuolė žiurkės ir suėdė visas papūgėles. Tik po daug metų ji prisipažino, kad jai baisiai nusibodo valyti voljerą ir vieną dieną ji paliko atviras jo duris – papūgėlės išskrido.

Žurnalo „Studentas“ leidybos pradžia

Man atrodo, kad iš tėvų paveldėjau polinkį maištauti. Man visada atrodė, jog taisyklės kuriamos tam, kad būtų laužomos, o mūsų mokykloje visokių normų ir taisyklių buvo ne mažiau kaip armijoje. Daugelis iš jų buvo pasenusios ir beprasmės. Išdėsčiau tai raštu direktoriui ir šis pasiūlė parašyti straipsnį į mokyklinį laikraštuką.

Tačiau visos mūsų idėjos buvo per daug „revoliucingos“, kad jas būtų galima paskelbti mokyklos laikraštyje. Šitaip pamažu išsirutuliavo tarpmokyklinio žurnalo idėja, kurį pavadinome „Studentu“, nes tuo metu buvo daug kalbama apie „studentų valdžią“, „studentų revoliuciją“. Būti jaunam tada buvo tikrai labai įdomu.

[quote author=“Ričardas Brensonas“]Nors tuo metu aš to dar nesuvokiau, tačiau nuo žurnalistikos pamažu perėjau prie verslo. Kolegos užsiėmė redagavimo darbais, o man teko spręsti leidybos problemas, pardavinėti reklamos plotą, derėtis su spaustuvininkais. Aš dariausi verslininku vos ne savaime, automatiškai.[/quote]

Atsirado daugybė organizacinių darbų. Pradėjau kurti redakciją savo kambarėlyje. Su potencialiais reklamos užsakovais šnekėjau iš telefono būdelės. Dauguma tų, kam skambinau, iš karto atmesdavo pasiūlymą mokėti už reklamą dar neleidžiamame žurnale.

Tačiau ilgainiui prisigalvojau, kaip patraukti jų dėmesį. Skambinant į „Coca-Cola“ kompaniją pasakiau, kad „Pepsi“ jau užsisakė didelį skelbimą, bet paskutiniame puslapyje dar yra vietos. Pridurdavau, kad „Studentas“ bus didžiausias britų jaunimo žurnalas.

Ir štai pagaliau įvyko persilaužimas: gavom pirmąjį 250 svarų čekį už reklaminį skelbimą, o žinomas dailininkas Džeraldas Skarfas sutiko nupiešti mums komiksą ir duoti interviu žurnalui. Taigi „Studentas“ iš mano vaizduotės objekto pagaliau tapo realybe.

Po kelių pirmųjų numerių į mūsų žurnalo leidimą įtrauktų žmonių skaičius pradėjo didėti. Platinti mūsų žurnalą padėjo patys įvairiausi žmonės. Tačiau aš niekada per daug nesirūpinau, kiek gausime pelno – aš tik norėjau, kad mūsų kasoje būtų pakankamai pinigų kitam numeriui išleisti ir sąskaitoms apmokėti. Man atrodė, kad kuo daugiau egzempliorių parduosime, tuo daugiau reklamos užsakovų galėsim pritraukti.

Nors tuo metu aš to dar nesuvokiau, tačiau nuo žurnalistikos pamažu perėjau prie verslo. Kolegos užsiėmė redagavimo darbais, o man teko spręsti leidybos problemas, pardavinėti reklamos plotą, derėtis su spaustuvininkais. Aš dariausi verslininku vos ne savaime, automatiškai, nors jei kas nors būtų apie tai man tada pasakęs, greičiausiai būčiau paklausęs kieno nors, kas tas verslininkas.

Apie autorių

Kristina Vičiūtė