Verslininkų sėkmės istorijos

Ričardo Brensono autobiografija (I dalis)

google.com
"Virgin" įkūrėjas apie verslo pradžią

Globalaus prekės ženklo „Virgin“ įkūrėjas Ričardas Brensonas yra sukūręs daugiau nei 150 skirtingų verslų 25-iose pasaulio šalyse, todėl dažnai pravardžiuojamas XXI a. kapitalizmo pranašu. Jo gyvenimo būdas ir verslo filosofija turi daug pasekėjų visame pasaulyje.

Norėdami įkvėpti savo portalo lankytojus dideliems darbams, nusprendėme publikuoti trijų dalių biografinį straipsnių ciklą apie verslo legendą, Ričardą Brensoną. Medžiaga paremta D. Radkevičiaus leidyklos 2006-iais metais išleista knyga „Nekaltybės praradimas“.

[post_blocks]

Vaikystė, tėvai ir geriausias draugas

Savo vaikystę prisimenu gana miglotai, išskyrus kai kuriuos epizodus. Prisimenu, kad tėvai mums nuolat rengdavo nelengvus išbandymus, daugiausia fizinius, o ne protinius. Mano motina buvo pasiryžusi padaryti mus savarankiškus ir nepriklausomus.

Kai man buvo dar tik ketveri metai, mama išlaipino mane iš automobilio likus iki namų kelioms mylioms ir liepė man rasti kelią pačiam, einant per laukus. Savaime aišku, aš beviltiškai pasiklydau. Nepaiant to, pradėjau geriau orientuotis aplinkoje.

Neprisimenu savo gyvenime tokios akimirkos, kai nebūčiau jutęs savo šeimos meilės. Buvome šeima, kurios nariai vienas už kitą būtų galėję net užmušti – tokie esame ir dabar. Mano tėvai dievino vienas kitą, nei karto negirdėjau jų besipykstant.

Eva, mano motina, visą laiką buvo kupina gyvybės, savo energija užkrėsdama ir mus. Tedas, mano tėvas, buvo daug ramesnės prigimties, jis nuolat rūkė pypkę ir skaitė savo laikraštį, tačiau abu mėgo nuotykius. Mama domėjosi šokiais, o tėtis – archeologija.

Geriausias mano vaikystės draugas buvo Nikas Pauelas. Jis buvo ramaus būdo. Greit mes jau kartu darėme viską: karstėmės po medžius, važinėjomės dviračiais, šaudėme triušius. Bet labiausiai man jis patiko tuo, kad jo mama darė baisiai skanų kremą.

Mano draugystė su Niku rėmėsi ne tik simpatija – joje stipriai reiškėsi ir lenktyniavimo elementas. Buvau pasiryžęs viską daryti geriau už jį, tačiau tai buvo sveika konkurencija. Kai mums sukako aštuoneri, mus perskyrė, nes mane išsiuntę į internatą.

Mokykla, disleksija ir sportas

Pirmąją naktį Skeitklifo parengiamojoje mokykloje nubudau vidury nakties, klausydamasis kitų vaikų knarkimo, ir pasijutau toks vienišas, nelaimingas, išsigandęs. Paskui man pasidarė bloga, pajutau, kad susivemsiu. Bet tas blogumas užėjo taip staigiai, jog nespėjau pašokti iš lovos ir nubėgti į tualetą, o apvėmiau patalynę.

[quote author=“Ričardas Brensonas“]Kai man buvo dar tik ketveri metai, mama išlaipino mane iš automobilio likus iki namų kelioms mylioms ir liepė man rasti kelią pačiam, einant per laukus. Savaime aišku, aš beviltiškai pasiklydau. Nepaiant to, pradėjau geriau orientuotis aplinkoje.[/quote]

Pašaukta ūkvedė nepradėjo guosti, kaip kad būtų padariusi mama, bet aprėkė mane ir liepė pačiam išsivalyti lovą. Lig šiol negaliu pamiršti to pažeminimo. Buvau visiškai sutrikęs ir apimtas apmaudo bei didžiulės baimės, kas manęs laukia ateityje.

Trečią buvimo internate savaitę mane iškvietė į direktoriaus kabinetą ir pasakė, kad pažeidžiau kažkokią taisyklę. Atrodo, kad įėjau į ką tik užsėtą veją paimti čia atriedėjusio futbolo kamuolio. Turėjau pasilenkti ir šešis kartus gavau vytele per užpakalį.

Bėdos tai tikrai turėjau – visą laiką. Būdamas aštuonerių metų dar nemokėjau skaityti. Tiesą sakant, sirgau disleksija (gebėjimo skaityti sutrikimu) ir buvau trumparegis. Nors ir sėdėjau pirmame suole, neįžiūrėjau, kas parašyta lentoje. Tik po poros semestrų kažkas susiprotėjo patikrinti mano regėjimą.

Disleksija tais laikais nebuvo laikoma problema. Tiksliau sakant, tai buvo tik sergančio ta liga vaiko problema. Kadangi tada apie tokią ligą niekas nebuvo girdėjęs, tai nesugebėjimas skaityti ir rašyti rodė tik tai, kad tas vaikas kvailas arba tingus. O parengiamojoje mokykloje karšdavo kailį už vieną ir už kitą.

Išsigelbėjimą suradau už klasės ribų – paaiškėjo, kad man labai sekasi sporte. Geri sportininkai Anglijos mokyklose ir universitetuose yra laikomi didvyriais. Tapau futbolo, regbio ir kriketo komandų kapitonu. Kiekvieną dieną, kai būdavo sporto užsiėmimai, aš laimėdavau visas taures sprinto ir barjerinio bėgimo distancijose. Savo vienuoliktojo gimtadienio išvakarėse, laimėjau visus bėgimus ir netgi šuolio į tolį varžybas.

Apie autorių

Kristina Vičiūtė

6 komentarai

Komentuoti čia