Neatsiriboti nuo visuomenės
Žinoma, nereikia daryti neteisingų išvadų: kad mūsų visuomenėje padaugėtų žmonių su žymiais kūrybiniais gabumais, turime dirbtinai sukurti žmogaus gyvenimo kelyje vienokių ar kitokių kliūčių. Problema keliama kitoje plotmėje.
Žmonių gyvenime esti, ir gana dažnai, prieštaravimų, pradedant kova su niekšais ir baigiant kurių nors kliūčių, kurias daro žmogui gamtos aplinka, nugalėjimu. Reikia, kad žmogus nevengtų nugalėti jo kelyje pasitaikančių kliūčių, laužyti užtvarų.
[post_blocks]Reikia atkakliai ugdytis mokėjimą mąstyti. Žinoma, tai ne paprasta. Prisikimšti galvą kiek galima daugiau informacijos, sudėlioti tenai ją skyreliais, išmokti keletą logikos taisyklių – tai dar nereiškia, kad išmokai mąstyti. Dar Hėgelis sakė: manyti, jog logika išmokys mąstyti – tai tas pats, kaip įsivaizduoti, kad fiziologija moko virškinti maistą.
Taip mokėjimo mąstyti neapibrėši vienareikšmiškai. Jį apibūdina daugelis bruožų, įskaitant savarankiškumą, lankstumą, mokėjimą palyginti ir pro medžius matyti mišką, tai yra pro pavienius dalykus – esminius. Bet svarbiausia, ko gero, aktyvi gyvenimo pozicija. Žmogus nedaug ko vertas, jei jis su savo mokėjimu mąstyti atsiribojo nuo žmonių, visuomenės.
Prieš milijonus metų mūsų protėviai tapo gyvojo pasaulio hegemonais kaip tik todėl, kad surado savyje jėgų ir galimybių efektyviausiai kovoti su aplinkinio pasaulio prieštaravimais. Jeigu, sukūrę išsivysčiusią civilizaciją, patikėsime šią kovą, pavyzdžiui, automatams, o patys tik skinsime laurus, neišvengiamai tapsime išglebusiais ir išmirštančiais morlokais.
Ribinės teorijos taikymas sporte
Tačiau negalima užmiršti vienos „kliūčių principo“ ypatybės: kliūtis neturi būti per daug galinga. Ji turi būti nugalima. Deja, gyvenimas iki šiol ne visada paisė šio reikalavimo – kiek talentų ir genijų žuvo kovoje su nežmoniškomis kliūtimis, tame tarpe ir grynai politinėmis.
„Ribinė teorija“ buvo efektingai taikoma sporte. Šiuo požiūriu labai būdinga pokarinės tarybinės plaukimo mokyklos evoliucija. Daugelį metų Rusijos plaukikų rezultatai buvo prastesni negu europiečių, ypač negu amerikiečių. Tačiau visus priekaištus treneriai lengvai atremdavo, pareikšdami, jog amerikiečiai duoda krūvius, pavojingus sveikatai.
Tačiau laikas ėjo, o užsienio plaukikai, nors ir sustiprintai treniruodavosi, nemirdavo, o reguliariai nugalėdavo. Tuomet vienas Sankt Peterburgo treneris nusprendė irgi savo auklėtiniams smarkiai padidinti treniruočių krūvius. Įvyko stebuklas: tiesiog po metų jo auklėtiniai sužibėjo pirmojo ryškio žvaigždėmis Europos ir pasaulio arenoje.
[quote]Taip mokėjimo mąstyti neapibrėši vienareikšmiškai. Jį apibūdina daugelis bruožų, įskaitant savarankiškumą, lankstumą, mokėjimą palyginti ir pro medžius matyti mišką, tai yra pro pavienius dalykus – esminius. Bet svarbiausia, ko gero, aktyvi gyvenimo pozicija. Žmogus nedaug ko vertas, jei jis su savo mokėjimu mąstyti atsiribojo nuo žmonių, visuomenės.[/quote]O čia būta paprasto dalyko: padidinęs krūvius, treneris sutelkė sportininkų rezervus, privertė jų organizmą dirbti protinga apkrova. Šiandien protingų apkrovų metodas įtrauktas į viso pasaulio sporto arsenalą. Taigi, vienas kūrybinio efektyvumo didinimo principas – dirbti, kiek leidžia galimybės.
Tačiau darbas iš visų galių savaime nėra universali kūrybos paskata. Galima dirbti kaip jaučiui ir gauti menkučius rezultatus, jeigu darbas nebus protingai organizuojamas ir tikslingas. Istorijoje yra buvę daug fanatiškų darbštuolių, kurių indėlis į kūrybinį žmonijos lobyną labai mažas.
Vieno žmogaus istorija
Šuolininkas į aukštį ir pasaulio rekordininkas Valerijus Brumelis po motociklo avarijos negalėjo vaikščioti. Dešinė pėda kadaravo ant sausgyslių. Keletą kartų kilo klausimas dėl amputavimo. Laimė, pavojus praėjo, tačiau gydytojai, nustatydami diagnozę, buvo vieningi: jei Brumelis kada nors ir vaikščios, tai tik su ramentais ar lazda.
O Valerijus norėjo… šokinėti! Be to, ne šiaip šokinėti, o dar ir viršyti savo fantastinį rekordą – 2 metrus ir 28 centrimetrus! Kai 1970 metais ekranuose pasirodė dokumentinis filmas apie Brumelio „atgimimą“, daugelis manė, jog tai kinematografinis triukas. Tačiau faktas: Brumelis vėl ėmė šokinėti, nors ir nepasiekdamas rekordų.
Iš ankstesnių treniruočių, atvedusių jį į sporto Olimpą, Brumelis žinojo, kad įgyti rezervų gali tik ištverdamas ribinius krūvius. Ir jis nutarė taikyti šį metodą. Kino kamera užfiksavo varginantį procesą. Štai Brumelis sunkiai žengia pirmuosius žingsnius… Pritupia… Pritupia su štanga… Bėga… Šoka… Šoka dešimtis, šimtus kartų…
Per savaitę Brumelis iškeldavo 47 tonas metalo, 2,5 tūkst. kartų pašokdavo su 160 kilogramų štanga ant pečių. Galima sakyti, kad, nugalėdamas katastrofiškus avarijos padarinius, Brumelis pasiekė vieną žymiausių žmogaus valios įtampos rekordų, ir šitai padaryti jam padėjo – kartojame dar kartą – ribiniai krūviai.
[source]Šaltinis: Viktoro Pekelio knyga “Žmogaus galimybės” (1988 m.). Šią knygą Lietuvoje iš rusų kalbos išvertė B. Jauniškis, o išleido “Mokslo” leidykla.[/source]
