“Sunkumai žmoguje gimdo gabumus, reikalingus jiems nugalėti”, – JAV abocilionistas, Vendelis Filipsas
Mūsų portalas nusprendė dar kartą žvilgtelėti praeitin ir pateikti ištrauktą iš vienos įdomiausių sovietinių knygų, kuri parašyta 1984-iais metais. Ją parašė rusų žurnalistas, Viktoras Pekelis.
Iš pradžių Viktoro Pekelio “Žmogaus galimybės” buvo išversta į čekoslovakų, prancūzų, vokiečių, estų, gruzinų ir armėnų kalbas. Vėliau, 1988-iais leidykla “Mokslas” ją išleido ir Lietuvoje. Pateikiame ištrauką apie iššūkius, kurie ugdo asmenybę.
[post_blocks]Žymus tarybinis mokslininkas akademikas Otas Šmitas keturiolikos metų sudarė smulkų savo tolesnio gyvenimo planą. Jame buvo surašyta, kokias knygas jis turi perskaityti, kokių mokslų išmokti, kokias problemas išspręsti, kaip lavintis fiziškai. Tačiau kai apskaičiavo, kiek jam reikės metų įvykdyti programą, paaiškėjo – jam reikia 900 metų!
Šmitas didžiulėmis pastangomis „sutrumpino“ programą – išėjo 500 metų. Dar sutrumpino – išėjo 150 metų. Ties šia riba sustojo. Suplanavęs visą savo gyvenimą aliai minutę, dirbdamas kiek leido kūrybinės galios, mokslininkas gyvenimo pabaigoje (mirė Šmitas 64 metų!) įvykdė beveik visą šimto penkiasdešimt metų programą, viršijęs savo „normą“.
Žmogaus gyvenimo ciklas
O. Šmito pavyzdys pakiša įdomią idėją. Ar negalima manyti, kad kaip tik darbas „labiausiai įsitempus“ ir yra tas kabliukas, kuriuo žmonės ištraukia iš savo biogalaktikos gelmių slaptus rezervus? Pirmiausia imkimės ekonomikos, o paskui pereisime ir prie analogijų.
Žinoma, kad žmogaus gyvenimo ciklas, dalijamas į keturias stadijas: ikimokyklinę (iki 6-7 metų), mokyklinę – čia skaičiuojami visi lavinimosi tipai (iki 17-23 metų), darbinę (vidutiniškai iki 50-60 metų) ir pensinę. Deja, mokymo stadija visą laiką ilgėja, atitinkamai sutrumpindama visuomenei naudingam darbui skirtą laikotarpį. Tai tendencija, kurios nepanaikinsime.
Ko gero, galima tik tobulinti mokyklinio lavinimosi sistemą, joje rasti tam tikrų rezervų. Rasi čia ir yra vienas iš mūsų šalyje vykdomos mokyklos reformos tikslų: darbą tvarkyti taip, kad, baigęs mokyklą, jaunuolis būtų jau pasirengęs aktyviai ir vaisingai profesinei veiklai.
Ekonomistai apskaičiavo, kad darbo laikas sudaro tik 11-14 procentų bendros vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės balanso valandomis. Suprantama, jog kiekvienas žmogus ir visuomenė nori, kad šis laikas būtų naudojamas labai našiai ir intensyviai – būtų pasiekta puikiausių visuomeninės gamybos rezultatų. Kaip to pasiekti?
[quote]Žinoma, kad žmogaus gyvenimo ciklas, dalijamas į keturias stadijas: ikimokyklinę (iki 6-7 metų), mokyklinę – čia skaičiuojami visi lavinimosi tipai (iki 17-23 metų), darbinę (vidutiniškai iki 50-60 metų) ir pensinę. Deja, mokymo stadija visą laiką ilgėja, atitinkamai sutrumpindama visuomenei naudingam darbui skirtą laikotarpį. Tai tendencija, kurios nepanaikinsime.[/quote]Kliūtys gyvenime ugdo valią
Jeigu užtvenktum upelį, besiveržiantį nuo ledynų kalnų viršūnėje į jūrą, susidarytų ežeras, kuris tolydžio vis labiau spaustų kliūtį. Jeigu užtvanka pakankamai tvirta ir aukšta, tai ilgainiui upelio (kad ir labai menko) sukaupta potenciali energija gali labai padidėti ir galiausiai nunešti užtvanką, galingu srautu siūbtelti žemyn jūros link.
Tiesa, čia yra vienas „bet“. Taip atsitiks tik tada, jeigu kliūtis nebus per daug galinga. Jei, tarkime, tą patį upelį užtvenktume gelžbetonine užtūra, tai potencinės upelio energijos neužtektų jai nugalėti. Šis principas turi kur kas daugiau analogijų visuomenėje negu paprastai manoma.
Gyvenimas nuolatos kiekvienam žmogui daro vienokių ar kitokių kliūčių – toksai jo dėsnis. Dialektika yra priešybių vienybė ir kova. Žmogus kaip tik tuo ir didus bei galingas, kad jis nepaliaujamai ir tikslingai nugali vieną po kitos kliūtis, telkdamas savo fizinius, intelektinius ir emocinius išteklius.
Be to, juo aukštesnė, juo sudėtingesnė kliūtis, juo labiau aktyvinami rezervai, iki kraštutinumo įtempiamos žmogaus jėgos. Tokiais didžio susitelkimo momentais žmonės pasiekia kūrybinių galimybių aukštumų. Istorija mums ne veltui sako: daugumos įžymių žmonių gyvenimas buvo sklidinas kovos, jiems nuolatos reikėdavo sukaupti valią.
Priešingai, žmonės, kurių likimas susiklostė sklandžiai ir laimingai, beveik nepasiekė kūrybos viršūnių – jų potencialios galios liko nenaudojamos. Ar tai reiškia, kad būtina kūrybinės sėkmės sąlyga – gyvenimo tragizmas arba dramatizmas? Tragizmas – ne, o dramatizmas – tikrai taip.
