Blogas darbo organizavimas
Anot profesoriaus L. Grandi, žmonės patiria stresą dėl karjeros pokyčių, netinkamų organizacinių dalykų įmonėje, nereikia pamiršti ir situacijos šeimoje. Net dirbantys savarankiškai, t.y. nepriklausomai ir vieni, taip pat patiria įtampą.
Perdegimo sindromo problema iškyla ne tik fabriko darbuotojams, bet ir tiems, kurie dirba biuruose. Galbūt pastariesiems net dažniau, kadangi paprastai šių darbas yra daug atsakingesnis ir šie žmonės turi didesnius įsipareigojimus.
Adlerio instituto Turine vadovas, profesorius L. Grandi sakė:
„Perdegimo sindromą išgyvenantys žmonės patiria bejėgiškumo jausmą, kuris realybėje nėra pagrįstas. Mus įmonėse bombarduoja įvairia veikla ir darbų terminais, iš mūsų reikalauja daug daugiau nei galime padaryti. Vadovai dažniausiai rūpinasi žmonėmis tiek, kiek jie neša pelno, o jei taip nėra – viso gero. Žmonės ima žiūrėti į klientus kaip į objektus, o vadovai į darbuotojus – taip pat.
Pagalvokime, pasvajokime apie vadovą, kuris remtųsi žmogiškumu, o ne rinka. Reikia mažiau koncentruotis į tokius terminus kaip rytdienos planavimas, nes darbuotojai gyvena šiandien. Ir sveikatos kaina, kurią jie moka, gali jiems nepadengti to laimėjimo.
Iššūkis darbe tampa vis didesnis. Atskiras darbuotojas yra bejėgis, jam reikia pagalbos. Įmonių vadovai nebėra tie asmenys, kuriais įmonėje pasitikima. Tačiau klaidinga teigti, kad perdegimo sindromą veikia tik išoriniai veiksniai. Tuomet žmogus tampa – mechanika.“
Neturime kentėti, jei darbo vieta ir sąlygos mums nepatinka. Galbūt kažkur kitur galime save realizuoti geriau. Lina dirbo vienoje įstaigoje. Nors jos darbo krūvis buvo didelis, darbo užmokestis menkas ir gerokai skyrėsi nuo vadovės, kuri naudojosi dar ir visomis privilegijomis – vykdavo į komandiruotes egzotiškuose kraštuose ir panašiai.
Linai nebesinorėjo ten eiti, viskas atrodė beprasmiška, nes žinojo, kad visus nuopelnus susižers vadovė. Ji užsidarė, pradėjo savimi nebepasitikėti. Galų gale ji rado protingą išeitį – susirado darbą sveikesnio klimato organizacijoje su aukštesniu atlyginimu ir jos išsekimo simptomai išnyko, o pasitikėjimas savo jėgomis po ilgo laiko pagaliau sugrįžo.
Kaip kovoti su šiuo sindromu
Kaip išvengti nemalonių perdegimo padarinių, kaip netapti beviltišku psichiatrijos klinikos pacientu? „Mums reikia greitai reaguoti pamačius tuos simptomus, sumažinti stresą ir įtampą. Įtampa gali slėpti ir gilią depresiją, – sakė profesorius L. Grandi. – Šį sindromą sunku suvaldyti, kai jis pasireiškia klinikiniame lygmenyje.“
[quote]Perdegimo sindromą išgyvenantys žmonės patiria bejėgiškumo jausmą, kuris realybėje nėra pagrįstas. Mus įmonėse bombarduoja įvairia veikla ir darbų terminais, iš mūsų reikalauja daug daugiau nei galime padaryti. Vadovai dažniausiai rūpinasi žmonėmis tiek, kiek jie neša pelno, o jei taip nėra – viso gero. Žmonės ima žiūrėti į klientus kaip į objektus, o vadovai į darbuotojus – taip pat. Pagalvokime, pasvajokime apie vadovą, kuris remtųsi žmogiškumu, o ne rinka. Reikia mažiau koncentruotis į tokius terminus kaip rytdienos planavimas, nes darbuotojai gyvena šiandien. Ir sveikatos kaina, kurią jie moka, gali jiems nepadengti to laimėjimo. [/quote]Viktoras Keturakis, konsultuojantis verslo organizacijas, pasakojo:
„Psichologai stengiasi padėti žmonėms susidoroti su perdegimo sindromu. Žmonėms duodamos nekasdieniškos užduotys, jie ištraukiami iš darbo aplinkos: eina pasivaikščioti, lipa į kalnus. Verslo organizacijos nori, kad žmonės įgytų daugiau įgūdžių ir būtų produktyvūs. O kai žmones ima kamuoti perdegimo sindromas, energija virsta išsekimu, įsitraukimas į darbą – atsiribojimu.
Klientų toks darbuotojas nebemato kaip žmonių, efektyvumas virsta neefektyvumu. Dirbau su skambučių centro darbuotojais, kurie patiria daug streso. Konsultuodami žmones jie privalo elgtis mandagiai. Dažnai konsultantai po kelerių metų palieka darbą, nes nebegali susiurbti daugiau neigiamų dalykų arba tampa cinikais. Patarėme kartkartėmis žmonėms tarpusavyje susitikti, pakalbėti, vienas kitą palaikyti. Tokios savitarpio pagalbos grupės padėjo.
Konsultavau telekomunikacijos bendrovės technikos personalo darbuotojus. Tame padalinyje dirbo beveik vieni vyrai, jie vienas su kitu elgėsi agresyviai. Juos buvo sunku prajuokinti, jie manė, kad administracija jais manipuliuoja. Pasiūliau sugalvoti žiemą išvyką ir pakalbėti apie tai, kaip kartu išgyventi. Skatinau dalytis savo išgyvenimais, gerbti jausmus, konstatuoti juos, bet jų nenukreipti.
Taip pat mokslininkai pastebėjo, jog kuo agresyvesnis esate organizacijoje, tuo lengviau gaunate pagalbą. O jei esate užsidaręs, apatiškas? Tuomet vadovai ima galvoti, kad žmogų kamuoja asmeninės bėdos, kad tai jo vidinės problemos. Ir vis dėlto, jei patyrėte perdegimo sindromą, nenumokite ranka – tai ne sloga, kuri savaime praeina.
