Asmeninis tobulėjimas

Perdegimo sindromas

Perdegimo simptomo apibrėžimas, jo simptomai ir kaip jo išvengti

Gali atrodyti, kad kai daugėja bedarbių, kalbėti apie persidirbimą nereikia. Vis dėlto, sunkmečio laikais perdegti nuo įtampos šansų tik padaugėja. Stresas, baimė netekti darbo ir manipuliacijos (viskas blogai, todėl dirbsime už tris ir gausime mažiau) verčia pažvelgti į šią problemą ir paanalizuoti, ką išties mums daryti?

Tikriausiai ne vienas patyrėme tokį jausmą, kai į darbą sunku atsikelti, o vos atėjus apima slogi nuotaika. Visą dieną prasėdime prie telefono su mintimi, kad kuo greičiau visa tai pasibaigtų. Klientai atrodo kvaili, vadovai – pikti, o kolegos – intrigantai, net neišsiuntę nė vieno laiško jaučiamės lyg visą dieną sunkiai dirbę.

Arba ištisai lakstome nespėdami atsipūsti: galva įsiskaudėjusi, spaudimas pakilęs, o grižus namie vietoj pokalbių su namiškiais vis dar galvojame apie nebaigtus darbus. Tampame dirglūs arba apatiški. Tarsi damoklo kardas nuolat kybotų virš galvos. Pradedame įtarinėti dėl galimos ligos.

Perdegimo sindromas ir jo simptomai

Iš tiesų mus kankina šių laikų darbinė liga – perdegimo sindromas. Neseniai kalbėjausi su viena pažįstama: ji dirba viršvalandžius, jaučiasi atsakinga už kiekvieną detalę ir nori viską atlikti tobulai. Nors darbo netekti jai negresia, tačiau kamuoja skrandžio skausmai ir nuovargis.

Vis dėlto nueiti pas gydytoją ir daugiau pabendrauti su artimais žmonėmis jai vis pritrūksta laiko. Jai reikėtų sau pasakyti „stop“, nes gyvename tik vieną kartą. Ir gyvename ne dėl to, kad dirbtume, bet dirbame tam, kad gyventume. Tačiau įgavus pagreitį tą pasakyti yra itin sunku.

Perdegimo sindromas – civilizacijos mokama kaina už mūsų troškimą gerai gyventi, siekti karjeros. Perdegimas yra didelė problema Vakarų pasaulyje. Beje, apie perdegimo sindromą anksčiau kalbėta kaip apie stresą. Tačiau stresas darbe dar nebūtinai reiškia perdegimo sindromą.

Perdegimo sindromu susirgti labiau rizikuoja streso sąlygomis dirbantys žmonės, tarp jų ir verslo įmonių vadovai bei savininkai – tie žmonės, kuriems reikia bendrauti su daugybe žmonių. Štai keletas simptomų, leidžiančių įtarti, kad jums galbūt gresia perdegimo sindromas:

  • Imate jaustis be energijos;
  • Nebeturite humoro jausmo;
  • Nebepavyksta sutelkti dėmesio;
  • Atrodo, kad visi jus bara, kritikuoja;
  • Tampate irzlus, niekuo nesidomite;
  • Nesugebate laiku atlikti darbų.

Perdegimas – nepaprastų moterų bėda

„Yra ryšys tarp narcisizmo ir perdegimo sindromo. Kai kurie žmonės yra linkę save perdeginti“, – sakė individualiosios psichologijos atstovas Maiklas Froezė (Michael Froese) iš Vokietijos. Moterį darbe vieną dieną ištiko verksmo protrūkis. Ji nebegalėjo dirbti ir atsigulė į psichiatrinę ligoninę, kur išbuvo aštuonis mėnesius.

[quote]Perdegimo sindromas – civilizacijos mokama kaina už mūsų troškimą gerai gyventi, siekti karjeros. Perdegimas yra didelė problema Vakarų pasaulyje. Beje, apie perdegimo sindromą anksčiau kalbėta kaip apie stresą. Tačiau stresas darbe dar nebūtinai reiškia perdegimo sindromą.[/quote]

Pacientei diagnozuota chroniška depresija. Buvo keista tai, kad šie simptomai pasireiškė taip vėlai – sulaukus 47 metų. Psichoterapeutai analizavo jos asmeninę istoriją. Pasirodo, ši moteris visur siekė būti pirma, tačiau kartu mažai turėjo draugų ir jautė nuolatinę konkurenciją.

Vienu metu ji dirbo net keturiuose darbuose ir bandė išlaikyti po sudėtingos operacijos neįgaliu tapusį vyrą ir vaikus. Vėliau moteris palūžo, nes jos gyvenime atsirado per daug spaudimo. Nors ji buvo iš tų, kurios norėdamos pasiekti savo tikslą nebijo imtis ir radikalių priemonių.

Antrasis vaikas gimė atlikus dirbtinį apvaisinimą. Bet kai jos vyras tapo neįgalus ir ji viena turėjo išlaikyti visą šeimą, jai ėmė atrodyti, kad nebeįvykdo tam tikrų svarbių gyvenimo tikslų, kad ji nieko nebepasiekia. Buvo pažadinta neapykanta savo vyrui už tai, kad šis jai nepadeda.

Tėvai nuo pat vaikystės iš jos daug tikėjosi, mokykloje ir studijų laikais ji labai gerai mokėsi ir jai tuo metu atrodė, kad pavyko. O dabar jai atrodo, kad gyvenime kažkas nepavyko. Ją apėmė neviltis – visko yra per daug. Psichoterapeutai aiškino, kad ji norėjo viską kontroliuoti ir tapo nepaprasta moterimi. Bet kai ji patyrė skausmą, jai nebereikėjo būti nepaprasta moterimi. Ji galėjo gauti erdvės sau, susirgdama ji nuo visko galėjo pailsėti.

Daugelis šiuolaikinių moterų stengiasi būti tobulos žmonos, mamos, meilužės ir darbuotojos, siekiančios karjeros, ir, be to, atrodyti lyg nulipusios nuo žurnalų viršelių. Toks tobulumo siekis gali būti žalingas ir moteris turėtų susimąstyti: „Kas mane verčia taip elgtis? Ar tame tikrai yra prasmė? Ar ne per daug iš savęs reikalauju?“

Perdegimo sindromas gali atsirasti ne vien dėl nepalankios darbo aplinkos. Profesorius Lino Grandi, Adlerio instituto Turine vadovas, sakė, kad ir jausmai, nelaiminga meilė gali sukelti žmogaus viduje sprogimą, kuris atsilieps ir darbinėje veikloje. Žmonės ir dėl to gali nebesusidoroti su kasdieniais uždaviniais. Perdegimo sindromas taip pat gali būti tiesiogiai susijęs su traumomis, ligomis, kurios gali būti ir užslėptos.

Žymos

Apie autorių

Jolanta Sereikaitė (svečias)

5 komentarai

Komentuoti čia

  • Ramiai. Visų pinigų neuždirbsi. O ką uždirbsi ir nusipirksi, vistiek po kelių metų viskas taps beverčiu šlamštu. Nereikia susireikšmint savęs ir savo veiklos, nekelt sau pernelyg didelių tikslų, nežiūrėti į kitus „ką pasakys ar pagalvos“. Ir nepamiršt, kad gyvenime prasmės nėra: nei darbe, nei šeimoje, nei vaikuose, namuose, naujame automobilyje, skuduruose ar kažkur kitur. Kuo mažiau turi visokių tikslų ir įsitikinimų, tuo lengvesnis gyvenimas. Gero vakaro.

  • Ramiai, bet juk tada dar didesnė depresija bus, kai nieko nebenori, nieko nereikia ir pan. Dabar nors ir labai trumpam, bet dar daiktai kažkiek įprasmina darbą, laisvalaikį ir t.t. Iš esmės tai nieko ir nereikia, nu gal tik stogo virš galvos ir maisto.. Bet o toliau ką veikt per dienas? :(

  • Gyvename ne dėl to, kad dirbtume, bet dirbame tam, kad gyventume. Tik deja, laukiniame kapitalizme, koks yra Lietuvoje, darbdaviams, įmonių savininkams šis posakis nesuprantamas. Kuo toliau, tuo dažniau iškyla klausimas už ką kovojo paprasti Lietuvos piliečiai? Ar jie tikėjosi tokios „laisvos“ Lietuvos? Dabar viską sugrąžinti atgal per vėlu, traukinis nuvažiavo, tad belieka žmonėms, jei ir toliau taip bus engiami – sukilti (pradėti revoliuciją), kad šiems visiems kapitalistams „darbdaviams“ atsirūgtų su kaupų už žmonių ašaras, skurdą, emigraciją, bedarbystę, engimą, nežmoniškas darbo sąlygas.

  • Perskaiciau. Na ir kas? Tamsta pats viska supranti ir priezasti jau pats ivardinai: „per mažai kvalifikacijos ir per lėtas tempas dėl mažos patirties“. As visus be kvalifikacijos ir patirties atleidau, priemiau geru darbuotoju ir problemu nebeliko. Gerai laikomes konkurencineje kovoje ir darbuotojams galiu moket normalu atlyginima. Kartais pavyksta ismoket net gera. Didziuojuosi tuo! Tik nepamirskit: jei darbdavys neturi gero darbuotoju branduolio, nera ko tiketis, kad jis gales moket gerus atlyginimus. Deja, Lietuvoje to daugelis nesupranta. Visi galvoja, kad gali dirbt bet kaip, o atlyginima privalo gaut gera. Taip nebuna. Pvz UK ar Norvegijoje jus gaunate gal ir nebloga atlyginima, palyginti su Lietuvos rinka. Bet pas juos kitos pragyvenimo kainos. Pabandykit uz ta jusu gaunama atlyginima ten nuomotis buta, moket visus komunalinius ir kitus mokescius, moket sveikatos draudima, leist i mokykla vaika, tvarkyt dantis, pirkt rubus ir t.t. Nieko neiseis. Jus pasitaupot tik todel, kad gyvenat po 10 zmoniu vienam bute ir labai kukliai maitinates, nieko neperkat ir jokiu mokesciu nemokat. Bet juk ilgai taip gyvent neimanoma ar ne? O vietiniai, norvegai ar britai, kurie dirba darbininkais, turi tikrai geras kvalifikacijas, visi yra baige profkes, turi gera patyrima, labai atsakingai ziuri i savo darba ir jie gauna tikrai gerus atlyginimus. Na o valdzia nekaitalioja kas 4 metus istatymu, todel verslininkai gali ramiai verslu uzsiimt. Lietuvoje manau irgi bus taip pat, tik po kokiu 20-30 metu, kai pasikeis zmoniu poziuris i darba, o valdzios poziuris i verslininkus ir darbininkus. Dabar gi musu valdziai verslininkas yra skuduras, kuri reikia nugrezti, o darbininkas – kilimelis prie duru, i kuri galima nusivalyt kojas.

  • Beviltiška situacija, vasarą pakeičiau darbą. Senas darbas labai patiko ir darbdavys neblogas, tiesiog jau ten trūko iššūkių. Naujas darbdavys pasirodė šiknius paskutinis (tikrai pakankamai gerai žinoma Lietuvos įmonė). Dabar Kalėdų metas, pats darbymetis mums, o jis visiems atvirai sako, kad jeigu nedirbsime šį laikotarpį po 18 val. per dieną, tai sausį galime dėt pareiškimus. Pats kolektyvas neblogas, bet viena bendradarbė 4 mėn laukiasi ir paguldytą į ligoninę, pabėga iš jos ir varo tiesiai į darbą, kuo rimčiausiai rėkdama, kad darbas svarbiau už bet kokius asmeninius dalykus, net už sveikatą – turint tokią bendradarbę darboholikę pašonėje visai prarandi motyvaciją.