Asmeninis tobulėjimas

Nuolankumas – lyderystės pamatas

Nuolankumo savybė dažnai nesuprantama ir nuvertinama lyderystės kontekste. Straipsnyje aiškinamės, kas iš tiesų yra nuolankumas.

„Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“, – iš Mato knygos

Nuolankumas dažnai neteisignai suprantamas, tad pabandykime pasiaiškinti jo reikšmę. „Nuolankumas, – teigia vokiečių filosofas Josefas Pieperis, – visų pirma nusako ne žmogaus laikyseną kito žmogaus atžvilgiu, bet žmogaus laikyseną Dievo akivaizdoje.“ Iš tikrųjų, nuolankumas yra tikėjimo dorybė. Ji skatina žmogų pripažinti save kaip kūrinį. Tad mintis, jog Dievas yra viskas, o jis – niekas, neprislegia. Priešingai, padeda suvokti aktą, kuriuo Dievas jį pašaukė gyventi.

Senovės graikai aukštino didžiadvasiškumo dorybę, tačiau nesuvokė tikrosios nuolankumo prasmės. Sąvoka creatio ex nihilo (sukūrimas iš nieko) buvo jiems svetima. Creatio ex nihilo slėpinys buvo judėjų ir krikščionių tradicijos dovana (tą galima suvokti indukcinio mąstymo būdu).

Taigi nuolankumas yra žmogaus laikysena santykyje su Dievu; tai gyvenimo tiesoje įprotis, kai žinome esą priklausomi nuo Dievo ir suvokiame savo dorybes bei trūkumus. Nuolankumas – tai žmogaus laikysena kitų žmonių atžvilgiu. Būdami nuolankūs, lyderiai natūraliai gerbia dieviškąjį pradą kiekviename žmoguje, ir toji pagarba pažadina troškimą tarnauti.

Skirtingai nei nuolankumas, išdidumas gimdo ne tiesą, bet melą, skatina ne tarnystei, bet savanaudiškumui. Jei nesuvokiame svarbiausių tiesų apie save ir kitus žmones, prarandame sąlytį su realybe. Vidinę savastį išdidumas paverčia fikcija ir atima gebėjimą įžvelgti tarnystės grožį.

Žmonėms, patiriantiems tokį egzistencinį aklumą, reikia to, ką senovės graikai vadino metanoia – tikro širdies atsivertimo. Metanoia (išvertus pažodžiui – „pranokstantis protą“) skatina žmogų peržengti įprasto mąstymo ir jausmų ribas, kardinaliai pakeisti perspektyvą, permąstyti gyvenimo tikslus, žodžiu, pradėti naują gyvenimą. Modernioji psichologija šį procesą vadina paradigmų keitimu.

Nuolankumas ir didžiadvasiškumas

Didžiadvasiškumas (dvasios siekis didesnių dalykų) ir nuolankumas (atsidavęs tarnavimas) yra vienas su kitu susiję ir negali būti išskirti. Jėzus Kristus yra tikriausio didžiadvasiškumo pavyzdys – Jis turėjo tikslą išgelbėti žmogų iš nuodėmės, sudievinti jį ir apdovanoti amžinąja palaima. Jėzus Kristus yra ir didžiausio nuolankumo pavyzdys – tapo tarnu, mirė ant kryžiaus, o savo kūną kaip dvasinį maistą atidavė žmonėms.

Deja, žodis „nuolankumas“ yra įgijęs menkinamąją reikšmę. Dažnai manoma, kad nuolankus žmogus neturi didelių ir kilnių ambicijų. Dažnai nuolankumas suprantamas neteisingai dėl netinkamo daugelio krikščionių elgesio. Kai kurie silpnabūdiškai pasiduoda „likimui“ arba nusilenkia neteisingiems valdančiųjų sprendimams, jie nesupranta, kad dieviškojo prado gerbimas kituose nereiškia savęs žeminimo prieš aukščiau stovinčius.

Kitiems stinga drąsos tobulėti asmeniniame ir profesiniame gyvenime, jiems nesuprantamas Kristaus kvietimas būti tobuliems kaip dangiškasis Tėvas. Jie mano, kad geriau „nuolankiai“ nusidėti, nei „išdidžiai“ siekti tobulumo, tarsi nuodėmingas elgesys neturi nieko bendra su išdidumu.

Neteisingai suprastas nuolankumas yra silpnadvasių priebėga. Tai ne dorybė, bet savęs lepinimas, kuris prieštarauja žmogiškajam orumui. Nuolankius vaidinantys žmonės stengiasi išvengti savo socialinių, profesinių ir šeimos pareigų. „Šis netikras nuolankumas tau patogus: taip tu, toksai nuolankuolis, imi ir atsisakai teisių, kurios iš tikrųjų yra pareigos“, – kalbėjo Eskrivva de Balageras.

Tvyrant kūrybiškai įtampai tarp nuolankumo ir didžiadvasiškumo, lyderiams pavyksta išvengti pernelyg rimto savęs vertinimo. Nuolankiai suvokdami savo nesugebėjimą įgyvendinti didingą viziją, jie geba skaniai iš savęs pasijuokti. Silpnadvasių juokas kupinas ironijos, o išdidieji apskritai nesugeba iš savęs pasijuokti. Nuolankumas suveši jį praktikuojant ir, galiausiai, pražysta lyderiui įgyvendinant tris svarbius vadovavimo aspektus:

  • Darbuotojų įtraukimo;
  • Kolegialumo;
  • Tęstinumo.

Apie autorių

Alexandre Havard

Aleksandras Havardas yra knygos "Dora lyderystė: asmenybės formavimo kelias" (2014 m., "Katalikų pasaulio leidiniai") autorius.

Rašyti komentarą

Komentuoti čia