Iš pirmo žvilgsnio makiavelizmas nėra komandinė veikla, tačiau šiandieniniai makiavelistiniai veiklos modeliai išskleisti įvairaus tipo makiavelistiniuose vadovėliuose verslininkams, Krikštatėvio ir Tonio Soprano personažuose, kurie yra modernūs makiavelizmo modeliai, liudija visai ką kitą.
Pirmiausiai šiuolaikinis makiavelizmas pasinaudoja ribota, pamatuota galios suteikimo procedūra ir deleguoja savo parankiniams asmenims laikinus, nors kartais didelius, įgaliojimus visiškai pasikliaudamas komandos pasitikėjimu ir draugyste. Komandinė veikla nusikaltamose grupuotėse yra paplitusi.
[post_blocks]Tuo pačiu metu manipuliuojama ir vartotojais, naudojamos gąsdinimo priemonės. Tačiau galią kaupia ne vienas asmuo, o konglomeratas lyderis – jo šeimos klanas. Todėl, galime pastebėti, kad toks makiavelizmo supaprastinimas ir autoritarinės galios kaupimo yra klaidingas.
Daugelyje minėtų knygų akcentuojama precedentų analitika. Makiavelistas ar Korleonės/ Soprano tipo lyderis mėgsta analizuoti istorinius ir savo laikmečio kovos dėl valdžios ir sėkmingo arba nesėkmingo elgesio atvejus, siekdamas atrasti sau priimtinus elgesio modelius, pavyzdžius. Šių analitikų neužgožia moraliniai įsipareigojimai.
Knygos „Vadovavimas Sopranų stiliumi“ autorius pradžioje skaitytoją informuoja nepritariąs plėšimo, žudymo, šantažo, reketo, asmenų žalojimo, pinigų „išmušinėjimo“, narkotikų platinimo, apgaudinėjimo, nelegalios azartinių žaidimų ir prostitucijos kontrolės, kontrabandos, automobilių vagysčių, kreditinių kortelių padirbinėjimo veiksmams, o vėliau atsiriboja nuo jų amoralumo bei analizuoja „technologijų“ pavyzdžius.
„Krikštatėvio bibliotekėlės“ knygose aptariamos ir manipuliacjos bei konfliktų sprendimo technologijos. Korleonės, Sopranai, Nikolo Makiavelis visiškai neišsižada moralės, ją „suspenduoja“ – palieka privačioje, svajonių, lūkesčių sferoje, bet griežtai eliminuoja iš verslo ir politikos.
Taip „Krikštatėvio bibliotekėlės“ gerbėjui, vadybininkui užtikrinamas lengvesnis, o kartais ir vienintelis būdas kopti karjeros laiptais, nes dažniausiai etikos kodeksai eliminuoja efektyvios konkurencijos galimybę. Verslo etikos tikslas yra saugoti visuomeninių struktūrų ir sistemų stabilumą. O verslas reikalauja dinamikos, nuolatinio kūrybinio naikinimo ir konfliktų sprendimo, kurio „Krikštatėvio bibliotekėle“ – apstu.
Konfliktai yra verslo dalis, bet kokio didesnio proceso, apimančio ir skatinančio viešuosius žmonių interesus, išraiška. Kita vertus, konfliktai padeda asmenims spręsti įvairias, ypač įsisenėjusias problemas. Makiavelizmas yra ne tik atviras konfliktams, bet ir juos skatina, stimuliuoja. Problemos viešinimas, triukšmingas jos aptarimas (prisiminkim italų šeimą!) padeda išvengti psichologinių problem, stiprina šeimos ir draugų būrį.
[quote]Konfliktai yra verslo dalis, bet kokio didesnio proceso, apimančio ir skatinančio viešuosius žmonių interesus, išraiška. Kita vertus, konfliktai padeda asmenims spręsti įvairias, ypač įsisenėjusias problemas. Makiavelizmas yra ne tik atviras konfliktams, bet ir juos skatina, stimuliuoja. Problemos viešinimas, triukšmingas jos aptarimas (prisiminkim italų šeimą!) padeda išvengti psichologinių problem, stiprina šeimos ir draugų būrį.[/quote]Dar daugiau, makiavelizmas iš esmės ir yra sau parankių konfliktų stimuliavimas ir jų sprendimas. Atvirumas konfliktams reiškia tai, kad neledžiama jiems įsisenėti ir bandoma juos valdyti arba spręsti. Deborah apie Tonį Sopraną rašo:
„Labai daug organizacijų neturi konfliktų sprendimo modelio. Kai kuriose situacijose tiesiog įsikiša vadovas, o kadangi tai formalus arba vienašališkas požiūris, labai dažnai, darbuotojų akimis žiūrint, tai neturi visai jokios reikšmės. Paprastai Tonis sušaukia pasisėdėjimą pačioje konflikto pradžioje, kol jis dar nepasiekęs krizės ir nepridaryta daug žalos.“
Visose šiose aptariamose knygose rasite makiavelišką patarimą: lauk dėkingos progos, o iki tol visados būk nuolankus. Analogišką savybę Mario Puzo priskiria ir Vitui Korleonei:
„Donas Korleonė jau seniai suprato, kad iš visuomenės susilauki įžeidimų, kuriuos privalai pakęsti guosdamasis tuo, jog šiame pasaulyje ateina laikas, kai net pats nuolankiausias žmogelis – jei tik jis nesnaudžia – gali atkeršyti pačiam galingiausiam. Tai žinodamas Donas niekuomet neprarasdavo to savo nuolankumo, kuriuo žavėjosi visi jo draugai.“
Makiaveliški, korleonių ir sopranų elgesio modeliai rodo kitokią kapitalizmo pusę, nei demonstruoja oficialusis šiuolaikinis verslas. Tariama, kad šis modelis yra nusikaltėliškas, tačiau pripažįstama, kad vadybiniu požiūriu jis yra efektyvus. Taigi, susiduriame su alternatyvia kapitalizmo versija, kuri būtų įsigalėjusi laimėjus italų Renesansui.
Alternatyviai itališkojo kapitalizmo versijai būdingas pasitikėjimas draugiškumo ir galios principais, o verslo sėkmę lemia ne tiek anonimiški moralūs sandoriai, bet ir asmeniniai santykiai, ištikimybė, draugiškumas, korporatyvumas, konkurencinis negailestingumas, suokalbiai ir t.t. Vienas svarbiausių itališkojo kapitalizmo bruožų yra jo mutacijos, nuolatinė kaita, matyti, atsiradusi dar Renesanso laikais dėl Italijos miestų-valstybių nepastovumo.
[source]Šaltinis: Tekstas yra paremtas knygos „Niccolo Machiavelli: galios trajektorijos“ (sudarytojas: Leonidas Donskis) medžiaga, kurią Lietuvoje išleido „Versus Aureus“ leidykla. Norėdami įsigyti šią knygą, apsilankykite oficialioje leidyklos svetainėje.[/source]