Kiekvienas verslo vadovas žino, kad rinka yra panaši į karo lauką. Jame vyksta mūšiai dėl gero vardo, pripažinimo ir svarbiausia – dėl pelno.
Tačiau neretai rinka apžvelgiama iš gana „sausos“ ekonominės pusės. Juk tai sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina ne kas kitas, o pats žmogus. Tad gal verta pažvelgti giliau?
Maždaug prieš šešis amžius Japonijos kardo meistrai stengėsi perprasti kovų meną. Tai nebuvo tik paprastas mokėjimas valdyti ginklą. Tai buvo atskira filosofija.
Mijamoto Musaši – Japonijos kardo meistras
1584–1645 metais Japonijoje gyvenęs Musaši buvo ne tik vienas iš garsiausių to meto kardo meistrų, bet ir nepaprastai talentingas dailininkas, skulptorius bei kalvis, kuris savo gyvenimą pašventė kovos menų keliui ir jo mokymui. Nuo trylikos jis pradėjo kautis su įvairių stilių kardų meistrais ir nė vienam neleido jo nugalėti.
Musaši nesivadovavo jokia religija, nei budizmu, nei konfucianizmu. Be to, kaip jis pats teigė: „Aš mokiausi įvairių amatų ir menų pats, atsisakydamas mokytojų pagalbos.“ Tačiau jis net neįsivaizdavo, kad po kelių amžių taps mokytoju verslo karuose.
Gyvenimo pabaigoje Musaši savo mokiniams paliko „Penkių žiedų knygą“, tarsi primenantį suflerį, kuris XXI a. yra neįkainojamas lyderio vadovėlis. Jame Musaši atskleidžia techniką, kaip nugalėti priešininką dvasia, sąmoningumu bei disciplina.
Didis kovų meistras neteikė dėmesio situacijai dėl ko kovojama, o turėjo tik vieną tikslą – pergalę. Jis ragino pasitikėti savimi, energingai įveikti visas iškilusias kliūtis ir, svarbiausia, nelaukti Dievų pagalbos.
Nesvyruojantis kūnas, nepajudinamas protas
Pats meistras ir jo bendramintis, taip pat kovotojas Takuanas Soho, nuolat pabrėžė žmogaus protą. Anot jų, kūnas turi būti nesvyruojantis, o protas – nepajudinamas.
Nesvyruojantis – tai tas, kuriam niekas negali sutrukdyti. Nepajudinamas protas – pastebintis ir nesustojantis. Musaši tikėjo, kad kai protas stabteli, žmogų užvaldo daugybė minčių ir širdyje atsiranda sumaištis.
Japonai siūlo žiežirbos ir akmens veiksmą, kuris pabrėžia mintį – proto neturi sulaikyti jokie dalykai. Laikantis šios esminės „kario“ disciplinos, svarbu, kad protas nesustingtų net esant ekstremaliom ir neplanuotom situacijom. Protui bent sekundei susvyravus, priešas kaipmat tai pajus ir tuo neabejotinai pasinaudos.
[quote align=“right“]Mąstymo nukreipimas į vieną kažkurią pusę, arba kitaip vienpusiškumas, „kovos lauke“ taip pat per didelė prabanga. Karys turėdavo suprasti, kad tik mąstymo išplėtimas už kūno ribų ir nenukreipimas jo į jokią pusę yra nesustabdomo proto tikslas ir esmė: „Nenukreiptas niekur jis bus visur.“[/quote]Be abejo, labai svarbu, kad protas ne tik manytų, kad yra greitas, nes tokiu atveju pasinersite tik į apmastymus, o ne veiksmus.
Mąstymo nukreipimas į vieną kažkurią pusę, arba kitaip vienpusiškumas, „kovos lauke“ taip pat per didelė prabanga. Karys turėdavo suprasti, kad tik mąstymo išplėtimas už kūno ribų ir nenukreipimas jo į jokią pusę yra nesustabdomo proto tikslas ir esmė: „Nenukreiptas niekur jis bus visur.“
Musaši ne veltui tiek daug kalbėjo apie protą. Jis nuolat savo mokiniams skiepijo, kad kovos technika yra labai svarbi, bet be proto ir asmeninės patirties ji bus nieko verta.
Kardo meistras užrašė Savikliovos kelią arba, kitaip, Kelią eiti vienam, kurį sudaro jo mokiniams skirtas dvidešimt vienas nurodymas, tačiau kiekvieną iš jų galimą pritaikyti individualiai. Pateiksiu tik keletą, kurie šiai dienai gali būti interpretuojami kaip gyvenimo moto.
Neatgręžk nugaros įvairiems šio pasaulio keliams. Neketink kuo nors pasikliauti. Žvelk į save lengvai, o į pasaulį giliai. Neturėk godžių minčių. Nesigailėk to, kas nutiko tavo asmeniniame gyvenime. Nesisielok atsisveikindamas su bet kuriuo keliu. Nesiskųsk ir nejausk kartėlio sau ir kitiems. Neteik niekam pirmenybės. Niekada nesitrauk iš kovos menų kelio.
