Pirmuose Styvo Kolo knygos „Privati imperija: „ExxonMobil“ ir Amerikos galia“ (angl. „Private Empire: ExxonMobil and American Power„) puslapiuose aprašoma susimąstyti verčianti scena, kurioje tuometinis „ExxonMobil“ valdybos pirmininkas, Ly Reimondas tiesmukai be pasiruošimo atsakinėja į klausimus.
Vienas energetikos sektoriaus partneris pasiteirauja, ar jo bendrovė svarstytų rafinavimo fabrikų statybas šalies viduje, jei tai padėtų JAV apsisaugoti nuo dujų nepritekliaus. Reimondas numoja ranka į klausimą ir išrėžia: „Aš atstovauju ne JAV valstybei ir mano sprendimai paremti ne gerovės JAV kūrimu.“
[post_blocks]Gal ir galima tikėtis, jog didžiausios naftos bendrovės vadeiva bus orientuotas į pelną, tačiau pelnas savo šalies sąskaita? Anot knygos autoriaus, Reimondas „neįžvelgė prieštaravimų“ dėl savo pozicijos: „Jis laiko save labai patriotišku amerikiečiu, tačiau tuo pačiu jis privalo vykdyti jam patikėtas atsakomybes, t.y. ginti bendrovės interesus.“
Įtakingiausia pasaulio korporacija
Tai tik vienas iš daugelio epizodų, kuriuos Styvas aprašo savo knygoje. Ilgametis „Exxon“ darbuotojas Ly Reimondas kompanijos vairą perėmė 1993-iais metais ir poste išbuvo iki pat atsistatydinimo 2005-iais. Per savo vadovavimo laikotarpį Ly užsitarnavo tamsiojo princo vardą. Didžiausias jo nuopelnas – 81 mlrd. JAV dol. vertės susijungimas su „Mobil“ bendrove.
„Privati imperija“ galėjo tapti daug skandalingesne knyga. Jos autorius galėjo nueiti žymaus dokumentinių filmų režisieriaus Maiklo Mūro keliu, t.y. pateikti tik kontroversišką medžiagą. Vis dėlto, leidinio „New Yorker“ žurnalistas ir centro kairiųjų fondo „Naujoji Amerika“ prezidentas pateikia tik faktus ir susilaiko nuo nepatikrintų sąmokslo teorijų publikavimo.
Knygoje kruopščiai aprašomos bendrovės taikomos nesąžiningos veiklos praktikos. Kita vertus, bendrovės fanai šią knygą skaitys kaip herojišką pasakojimą apie lyderį, sugebantį nutildyti kritikų balsus ir sustiprinti įmonės poziciją konkurencinėje kovoje su kitomis bendrovėmis.
Tekste išsamiai analizuojamas 1989-ųjų naftos išsiliejimas „Exxon Valdez“ (trumpas filmukas), kuris, anot autoriaus, labiau buvo sisteminė klaida, o ne fakto, kad tanklaivio kapitonas Džosepas Hazelvudas buvo neblaivus. Ly Reimondui tai buvo pamoka, jog kiekviena bendrovės operacija turi būti griežtai kontroliuojama.
Vadovaujant Reimondui, „ExxonMobil“ iš tiesų tapo privačia imperija, turinti savo užsienio politiką, naudojanti savo pačios susikurtus finansų ir atsargų rodiklius. Net darbuotojų elgesys čia vertinamas itin savitai (geras darbuotojas: religingas, vedęs, laisvalaikiu žaidžiantis golfą; blogas darbuotojas: bohemiško gyvenimo būdo, vienišas, mėgstantis ekstremalų sportą).
[quote]Vadovaujant Reimondui, „ExxonMobil“ iš tiesų tapo privačia imperija, turinti savo užsienio politiką, naudojanti savo pačios susikurtus finansų ir atsargų rodiklius. Net darbuotojų elgesys čia vertinamas itin savitai (geras darbuotojas: religingas, vedęs, laisvalaikiu žaidžiantis golfą; blogas darbuotojas: bohemiško gyvenimo būdo, vienišas, mėgstantis ekstremalų sportą).[/quote]Svarbiausi korporacijos principai yra: a) iškastinis kuras privalo likti pagrindiniu ir pelningiausiu energijos šaltiniu ateinančiais metais; b) bendrovė turi daryti viską, kad atrastų ir pirktų naujus dujų ir naftos telkinius, kuris ateityje papildytų dabar turimas naftos atsargas.
Didžiuliai naftos ir dujų telkiniai
Problema ta, kad rasti ir išnaudoti naujus naftos telkinius darosi vis sunkiau, ypač prisiminus „Exxon“ bendrovės poreikius. Didžioji dalis pasaulio naftos yra kontroliuojama tų valstybių, kurios nepalaiko gerų santykių su JAV valstybe, tarkim, Irano ar Venesuelos nafta. Likusią pasaulio naftą valdo konfliktų nestokojančios Afrikos šalys.
Sandorių sudarymas šiose vietovėse yra nepaprastai rizikingas. Bendrovei ne kartą teko įsitraukti į sukilimus, valstybės perversmus ir net pilietinius karus. Didelis dėmesys skirtas bendrovės veiklai Indonezijos kraštuose aprašyti, kuriuose bendrovė devintajame dešimtmetyje rėmė „nacionalinę despotų armiją“ (piliečiai padavė bendrovę į teismą – byla sprendžiama).
Kai kuriuose knygoje aprašomuose įvykiuose buvęs „ExxonMobil“ valdybos pirmininkas atrodo naivus. Tarkim, 2003-iais metais Rusijos naftos patronas Mikhailas Chodorkovskis norėjo gauti „grynųjų“ mainais už nedidelę dalį „Yukos“ akcijų. Reimondas buvo susidomėjęs pasiūlymu, tačiau norėjo gauti garantiją dėl „Yukos“ kontrolės.
Tų pačių metų rugsėjį, Vladimiro Putino vizito Niujorke metu, Reimondas susitiko su Rusijos prezidentu ir bandė palenkti jį į savo pusę. Ly Reimondas manė, kad susitikimas buvo naudingesnis jam ir jo atstovaujamai bendrovei, tačiau iš tiesų Vladimiras Putinas tik dar kartą įsitikino amerikiečių arogancija ir įžūlumu. Po kelių savaičių jis suėmė Chodorkovskį už mokesčių vengimą (bausmę buvęs „Yukos“ vadovas atlieka iki šiol).
Kartkartėmis knygą „Privati imperija“ skaityti yra sunku dėl pernelyg didelės faktų gausos, skaičių, statistikos ir perpūsto objektyvumo. Kita vertus, Styvo Kolo reputacijos ir nešališko požiūrio dėka buvęs „ExxonMobil“ valdybos pirmininkas Ly Reimondas ir kiti knygos herojai sutiko bendradarbiauti rašant šią knygą.
Apibendrinus knygą reikėtų paminėti, kad autorius tiki daug metų nesikeičiančia bendrovės filosofija: iškastinis kuras turi likti energetikos ateitimi, tai yra garantuotas ir greitas būdas generuoti apyvartą ir pelną. Kaip ir „Žvaigždžių karuose“, taip ir „Privačioje imperijoje“ tamsioji pusė taip pat gali būti labai patraukli.
[source]Šaltinis: Leidinio „New Yorker“ žurnalisto ir centro kairiųjų fondo „Naujoji Amerika“ prezidento Styvo Kolo knyga „Privati imperija: „ExxonMobil“ ir Amerikos galia“ (angl. „Private Empire: ExxonMobil and American Power“) (2012 m. gegužės mėn.). Norėdami įsigyti šią knygą, spauskite čia.[/source]