Knygų apžvalgos

Knygos „Pinigų triumfas“ apžvalga

Nuo palūkininkavimo pradžios iki šiuolaikinės bankininkystės

Gyvename pasaulyje, kur pinigų svarba nekelia abejonių. Deja, kaip rodo mokslininkų tyrimai, daugumos mūsų žinios apie finansus yra nepakankamos. Harvardo universiteto dėstytojo Niallo Fergusono veikalas „Pinigų triumfas“ (2011 m.) išsamiai ir suprantama kalba parodo visą Vakarų finansinių institucijų evoliuciją nuo palūkininkavimo iki šiuolaikinės bankininkystės.

Ne su visais knygoje pateiktais faktais ir teiginiais galima sutikti, bet tai anaiptol nesumažina knygos vertės. Apžvelgsiu pagrindinius knygoje minimus faktus ir paminėsiu, kas knygoje kalbama probėgšmiais arba iš viso nutylima.

[post_blocks]

Medičiai ir jų pirmtakai

N. Fergusonas perėjimą nuo palūkininkystės prie artimų šiuolaikiniai bankininkystei sistemų sieja su Florencijos Mediči gimine ir ypač Giovanni Mediči veikla. Nuo 1385 iki 1420 m. jis sukūrė tarptautinę firmą, kuri vertėsi pinigų skolinimu.

Beje, reikia pažymėti, kad dar anksčiau už Medičius ir ankstesnius Italijos palūkininkus pinigų skolinimu aktyviai vertėsi žydai. Jiems buvo uždrausta verstis žemės ūkių, amatais, beliko prekyba ir bažnyčios pasmerktas palūkininkavimas.

Judaizmas nedraudė kitatikiams (nors žydas žydui turėjo skolinti be palūkanų) skolinti už procentus pinigus. Tai buvo viena iš priežasčių, kaip šie visuomenės parijai sukaupė tokias galias, kurių apraiškos jaučiamos dar šiandien. Pastebėsiu, kad ir pačios bažnyčios pozicija palūkininkavimo atžvilgiu švelnėjo. Prasidėję Kryžiaus žygiai (1096-1291) kainavo daug lėšų bažnyčiai ir pasaulietiniams valdovams.

Tuo pasinaudojo tamplierių ordinas (1120-1312 m.), kuris buvo atleistas nuo mokesčių, sukūrė dvarų, manufaktūrų ir pirklių namų tinklą visoje Vakarų Europoje. Be to, jie išrado vekselius, kelionės čekius, davė paskolas už įkeistą turtą. Jų pasaulietinės ambicijos ir įtaka supykdė skolose paskendusį Prancūzijos karalių Pilypą IV Gražųjį ir 1307 m. jis sunaikino ordiną Prancūzijoje. Deja deja, bet nuo to jo reikalai nepasitaisė.

Kelias iki šiuolaikinių pinigų

Fregusonas plačiai aprašo bankininkystės reikalus – „Pinigų triumfas“ puikiai gali patarnauti kaip pradžiamokslis humanitarui. Na, nebent liko nepaminėta alternatyva tradiciniai bankininkystei: Kanadoje XIX a. pabaigoje atsiradusios kredito unijos ir XX a. II pusėje užgimusi islamo bankininkystė.

[quote]Judaizmas nedraudė kitatikiams (nors žydas žydui turėjo skolinti be palūkanų) skolinti už procentus pinigus. Tai buvo viena iš priežasčių, kaip šie visuomenės parijai sukaupė tokias galias, kurių apraiškos jaučiamos šiandien.[/quote]

Pastaroji nusipelno atskiro dėmesio. Skirtingai nuo vakarietiškos sistemos, islamo bankininkystė nereikalauja užstato ir neima palūkanų, vietoje to ji pasiima pelno dalį ir nesėkmės atveju nereikalauja grąžinti skolos. Kas žino, gal ateityje būtent toks modelis bus verslo finansavimo šaltinis.

Su centrinių bankų atsiradimu Šiaurės Europoje (1609 m. Amsterdame, 1657 m. Stokholme, 1694 m. Londone) pasikeitė pinigų esmė. Lygi tol auksas ir sidabras buvo pagrindinė valiuta. Ir štai atsiradę popieriniai pinigai ir tarpbankininkiai mokėjimai radikaliai pakeitė patį pinigų egzistavimo principą:

a) be grynųjų buvo galima atsiskaityti banko vidaus ir tarpbankinėse operacijose;
b) atsirado dalinių atsargų bankininkystė (t.y., bankas galėdavo skolinti daugiau, negu turėdavo kapitalo);
c) bankai įgavo monopolinę teisę leisti banknotus. Nuo tada pinigai darėsi vis virtualesni, kol įgavo šiuolaikinę elektronine formą negrynųjų sąskaitų bei kredito kortelių pavidalu.

Valstybės skolų pasiutpolkė

Šiuolaikinė valstybė susiduria su nuolatiniu finansų trūkumu. Ieškant išeities dar XII a. Venecijoje atsirado obligacijos. Kas yra obligacija ir kaip nuo jų priklauso valstybės finansinis gyvenimas? Kalbant paprastai – tai skolinis valstybės įsipareigojimas, kai po tam tikro termino skolininkui pateikus obligaciją žadama gražinti pasiskolintą sumą su procentais.

To pasekoje, jei neatsitinka nenumatytos aplinkybės (pavyzdžiui, karas) obligacijų turėtojas gali gyventi iš gaunamų procentų. Tokia rentininkų visuomenė buvo susiformavusi XIX a. vidurio Europoje. Na, ir vis dėlto skolas kažkas turi atiduoti, ir tas „galutinis mokėtojas“ ne valstybė, o eilinis pilietis, mokesčių mokėtojas.

N. Fergusonas pastebi, kad valstybės skolindamosi buvo linkusios piktnaudžiauti. Ypač tuo pasižymėjo XIX a. Lotynų Amerika, kas sukėlė nepasitenkinimą tokia politika ir galų gale buvo šių valstybių nuskurdimo priežastis. Tipiškas Argentinos atvejis. Dar XX a. pradžioje ši šalis buvo viena pirmaujančių pasaulyje, bet išlaidavimas, populizmas ir neapgalvota ekonominė politika (po I pasaulinio karo ženkliai sumažėjusios žemės ūkio produkcijos eksporto apimtys) šalį pavertė infliacijos kamuojama chroniška atsilikėle.

Žymos

Apie autorių

Vaidotas Puteikis (svečias)

1 komentaras

Komentuoti čia