Personalo valdymas

Keturi žodžiai, motyvuojantys darbuotoją

Efektyviausias būdas paprašyti darbuotojų pagalbos

„Gal galėtum man padėti?“, – keturi paprastai žodžiai, kurie panaudoti tinkamu metu ir su teigiamais ketinimais gali turėti labai didelę įtaką plėtojant verslą. Rodos, tai taip paprasta, tačiau ištarti žodžiai turi būti labai nuoširdūs, nesiekiant manipuliuoti kitais žmonėmis. Kodėl šie žodžiai tokie įtaigūs?

Jūs jau nebe vaikas. Esate suaugęs žmogus. Protingas ir patirtį tam tikroje sferoje sukaupęs asmuo. Tikėtina, esate šio bei to pasiekę. Atradote savo vietą gyvenime. Taigi, kai paprašote kito asmens pagalbos, priverčia jį pasijusti geriau: „Šis žmogus, kuris turi patirtį ir pasiekimus savo srityje, prašo mano pagalbos..“

Neefektyvus būdas motyvuoti darbuotoją

Tarkim, jums reikia pagalbos su prezentacija, kurią reikės pristatyti investuotojams ir savo darbuotojui sakote: „Susitinku su investuotojais kitą savaitę, o mano skaidrės nėra tinkamos. Patobulink jas truputį.“

Problema tame, jog sakydami šiuos žodžius paryškinate savo ir investuotojų svarbą, bet tik ne žmogaus, kurio pagalbos prašote. Bandote apsaugoti savo ego, „reputaciją“. Na, gerai, jums iš tiesų reikia truputį pagalbos, tačiau vistiek: butent jūs pristatysite jas investuotojams, o ne žmogus, kuris prie skaidrių dirba. Jūs – svarbiausias asmuo.

O be to, jūs nieko neprašote – konstatuojate faktą, sakantį padaryk tą arba aną. Galbūt konstatuoti faktą ir galima telemarketingo srityje prekiaujant emocionaliais produktais vartotojams, kuriems į akis niekuomet nepažiūrėsite. Tačiau šįsyk „pardavinėjate“ savo darbuotojui.

Efektyvus būdas motyvuoti darbuotoją

Kai jums reikia pagalbos – nesvarbu kokios ir nesvarbu kokio žmogaus – atsisakykite diktatoriško balso tono ir įsakmumo, pakeiskite juos nuoširdžiu ir žmogišku: „Gal galėtum man padėti?“ Garantuoju, jog kitas žmogus pasakys „žinoma“ arba „galiu pabandyti“ arba „kuo galiu padėti?“ Niekas nesakys kategorišką „ne“, net ir visiškai svetimas žmogus.

„Gal galėtum man padėti?“ apeliuoja į giliai užslėptą žmogiška poreikį padėti kitiems žmonėms. Būkite tikras, jog nesate įsakmus. Nemanykite, jog esate viršesnis už kitą žmogų. Neprašykite pernelyg konkretaus dalyko, nes tuomet tai nebe pagalbos prašymas, o įsakymas. Ir nesakykite ko ir kodėl jums reikia.

[quote]Kai jums reikia pagalbos – nesvarbu kokios ir nesvarbu kokio žmogaus – atsisakykite diktatoriško balso tono ir įsakmumo, pakeiskite juos nuoširdžiu ir žmogišku: “Gal galėtum man padėti?” Garantuoju, jog kitas žmogus pasakys “žinoma” arba “galiu pabandyti” arba “kuo galiu padėti?” Niekas nesakys kategorišką “ne”, net ir visiškai svetimas žmogus.[/quote]

Pasakykite žmogui, kad kai kurių dalykų negalite ir nemokate padaryti: „Man siaubingai sekasi dirbti su „PowerPoint“, todėl skaidrės atrodo baisiai.“ Arba pasakykite: „Privalome išsiųsti šį siuntinį iki antradienio, o aš neturiu supratimo, kaip tą padaryti. Gal galėtum man padėti?“

Trys priežastys, kodėl tai efektyvu

Kai taip nuoširdžiai paklausiate, akimirksniu kitam žmogui nutinka keli dalykai. Pirma, jūs parodote, kad gerbiate kitą žmogų. Be to, ką pasakėte, taip pat sakote: „Jūs žinote daugiau nei aš, jūs mokate daugiau nei aš, jūs turite didesnę patirtį, įgūdžius, gebėjimus (ar dar kažką), nei aš.“

Antra, jūs parodote, kad pasitikite kitu žmogumi. Parodote savo pažeidžiamumą, pripažįstate silpnybes, kompetencijos trūkumą. Parodydami pasitikėjimą, kitas žmogus nenorės jo prarasti, tad tą patį darbą padarys kokybiškiau. Pasitikėjimo parodymas įgalina.

Trečia, jūs parodote, kad išklausysite kito žmogaus. Kai įsakote, tuomet jums nebesvarbu, ką nori pasakyti kitas žmogus ir yra priverstas kažką atlikti. Šiuo atveju jūs suteikiate darbuotojui laisvę apsispręsti – padėti ar ne. Tikriausiai, kad atsakymas bus „taip“, tačiau pats noro išklausyti faktorius – yra labai įtaigus.

Pagalvokite patys, kokiu būdu norėtumėte būti paskatintas – nenuoširdžiu įsakymu ar prašymu, kuriuo žmogus jumis pasitiki, parodo pagarbą ir vertina kompetenciją. Nieko čia blogo parodyti pažeidžiamumą bei silpnybes (visada jų turėsime neišvengiamai). Ir, po atliktos pagalbos, nepamirškite pasakyti dar dviejų labai įtaigių žodžių: „Ačiū tau.“

Žymos

Apie autorių

Kasparas Dapšys

11 komentarai

Komentuoti čia

Komentuoti: GediminasR Atšaukti atsakymą

  • Geras straipsnis. Žmonės dirba komandose, tad bendradarbiauti ir padėti vienas kitam yra būtina. Deja, dažnai jie įeina į konkuravimo būseną, bando įrodyti esantys geresni už kitus. Nieko čia tokio padėkoti ar paprašyti pagalbos – tai paprastai yra stiprybė, o ne silpnybė.

  • pasakėlės.. lietuvoje akiplėšos visi, žiūri tik apgauti, ap***ti, paskųsti. daug metų savas verslas, gamybos sritis, tai žiūri kad tik mažai mokėt už gaminį ir paslaugą, o dar geriau dykai gaut su priemoka. patys klykte klykia kad mažai pinigų uždirba…nieko nenori mokėti ir milijonus uždirbti…

  • Geriausiai motyvatoriai:
    1. Penktadienio vakaras (16:45) – siandien reikes padirbti ilgiau;
    2. Penktadienio vakaras (20:15)- sestadieni reikes padirbti;
    3. Sio menesio prasti rezultatai, premiju nebus;
    4. Atskaiciuosime is atlyginimo;
    5. Reikia taupyti;
    6. Uz tvoros eile laukia (suprask bedarbiu);

  • Tai tiesiog naudojimasis zmonemis savo tikslams…zinoma, kiekvienas dorai aukletas zmogus linkes padeti, tik kad pagalba paskui atsisuka pries ji pati…as manau viena karta gudruoliai, nesugebantys patys ka nors daryti, ar nenorintys pasimaus viena karta… ir labai stipriai… geriau nezaisti ir nemokinti „psichologiniu“ triuku…geriau mokinti paciam save surasti ir myleti save uz tai, ka pats sugebi, nemanipliuodamas kitais…tada visi bus savo vietoje…

  • Šie keturi žodžiai motyvuoja, bet tik tada, kai yra užtikrintos kitos sąlygos – t.y. darbo rezultatus atitinkantis atlyginimas, premijos už gerai atliktus darbus, puiki darbo vieta, pagarba ir darbinė atmosfera. O jei pagrindo nėra, tai darbuotojai yra jau „padėję“ ant viršininko ir labiau „padėti“ jie negali.

  • Pas mus turi būti pats darbuotojas motyvuotas. Vadovai motyvacijom neužsiima. Kaip sako darbuotojas turi būti motyvuotas ir iniciatyvus. Savaime.

  • Man kolegu prasymai padet neegzistuoja, nors siaip jau visi kreipiasi mandagiai kaip lapinai. Nes visi nori uzkraut savo darba kitam ir tik iesko durniu. Visada sakau „ne“ ir nieko neaiskinu, o jei prisiknisa „kodel“, tai atsakau, kad as turiu savo darba. Virsininko nurodymai turi buti vykdomi ir man tas pats kaip jis pasakys.Man net nepatiktu tokie kvaili reveransai kaip „ar nebutum toks malonus ir nepadirbetum prie projekto X“? Fu! As ne gejus, kad man vyrai taip ciulbetu! Virsininkas man visad sako „Algi, gavom nauja uzduoti, teks siandien ta atsiusta projekta dakalt, imkis jo dabar, atsiunte paskutine minute“. Na as viska metu, griebiu projekta X ir dirbu. Nereik galvot, kad virsininkas darbe mums uzduotis duoda tam, kad sau padarytu malonuma. Ir mes dirbam ne tam, kad jam malone savo darbu darytume.Na o kas del motyvacijos ir pagarbos, tai as be jokiu virsininko reveransu esu motyvuotas, todel ir turiu gera darba.O pagarba is virsininko puses visada bus, jei gerai dirbat. Man tusciu zodziu nereik, as zmogaus pagarba matau jo akyse!

  • Lietuvos darbdaviai jau seniai viska isbande, visus mandagumus, bet tai neveikia: darbuotojai kaip nedirbo taip ir nedirba. Visi tik kalba apie didesni atlyginima. O kas nuo to pasikeistu: geriau dirbt pradetumet? Ne velnio. Kaip sedit internete darbo metu taip ir toliau sedetumet. O po pusmecio vel zystumet, kad reik kelt atlyginima. Nesu mates,kad zmogus,kuriam pakelia atlyginima siaip sau, pagal vyriausybes nurodyma, imtu geriau dirbt. Kaip jis gali ta padaryt, jei jis nevykelis ir tinginys? Atlyginima reik kelti tik tam,kuris savo darbstumu, saziningu darbu ta didesni atlyginima uzsidirba, irodo,kad jis jo vertas. Bet ir sitas zmogus nedirbs geriau, nes jis jau dabar dirba gerai, dirba visu nasumu kaip tik gali. Bet jo darbas tiesiog vertas didesnio atlyginimo! Nesu mates darbdavio, kuris labai geram darbuotojui nekeltu atlyginimo. Na o tie, kurie savo darba maloniai praso atliktu kitu – verti tik minimalaus atlygio. O darbuotojus, kuriuos virsininkai patys turi motyvuoti ir ju dar maloniai prasineti, kad tie dirbtu savo darba – reikia atleisti. Darbuotojas jau turi buti motyvuotas,kai ateina dirbti.

  • Kai kurie komentarii, matyt, nesuprato straipsnio esmės. Čia kalbama apie tai, kaip vadovui motyvuoti darbuotoją. Ar tai etikos/neetikos klausimas – galėtų būti kito straipsnio tema. Žvelgiant iš efektyvumo pusės, sutinku su komentatoriu, slapyvardžiu cha. Turi būtti užtikrintos ir kitos pamatinės sąlygos – teisingas atlyginimas, pagarba žmogui. Nėra šitų – sakyk ką nori, niekas nepasikeis. Problema ta, jog Lietuvos rinkoje dauguma darbdavių nei moka sąžiningą atlygį (nebent itin aukštos kompetencijos specialistai), nei jaučia pagarbą žmogui. Puikiai pastarąjį apibūdina „Mėslitos“ direktorius. Tai ironija, fikcija, bet atspindinti realybę. Pažiūrėkite YouTube’ėj.

  • Darbdavy, pati didziausia motyvacija darbuotojui yra atlyginimas. Juk naturalu, kad metus-dvejus isdirbes (ne internete sedejes) darbuotojas tikisi didesnio atlygio, nei buvo sudereta, nes gyvenimas nestovi, infliacija, kainos, mokesciai kyla. Taip pat dideja ir darbu kruvis, imone pleciasi ar pan. Bet darbdaviui tai ne motais. Jis tai priima kaip norma, uz ta pati atlygi didindamas darbo kruvi. Arba keldamas darbuotojui tokius reikalavimus, uz kuriuos turetu moketi trigubai. Yra posakis: kaip sauksi, taip atsilieps. Mokesi valdiskai – dirbsiu valdiskai, arba ieskosiu kito darbo.

  • Is dalies sutinku su jumis, kad yra didele mase darbuotoju, kurie uz joki atlyginima net minimaliai neatliks savo darbo. Tokiam nuolat turesi nurodineti, aiskinti elementarius dalykus, po kelis kartus priminti ir paklausti ar jau padaryta. Ir vistiek kazka ne taip, kazkas nedadaryta bus, laiko sugaisi aiskindamas ir ji „ganydamas“ daugiau, nei kad imtum pats ir padarytum. Mano pazistamas vienas vargo, kol susirado meistrus autoservisui. Buvo pasiemes kelis tokius nieko nemokancius (nors jie viska sakesi moka)…Atvare zmogus masinai padangas keistis. Vyr. meistras tam naujam sako – eik pakeisi…Tas nemoka…OK, meistras meta visus darbus, eina keicia tas padangas pats, balansuoja ratus ir t.t. Anas nors ateitu pasiziuret kaip tai daroma, pasimokytu, paklaustu kas cia, kaip cia, a kodel cia…Bent nuimtus ratus priridentu i vieta. Ne. Stovi rankas i kisenes susikises ir varnas skaiciuoja…Meistras nedakentes sako – tai tau cia uz stovejima moka alga ar kaip? Tada tas visas nepatenkintas priejo ir sako „Nu tai ko nori?“…Tai kiek tokiam algos moket? Mest von…As pats esu „ganes“ 12 darbuotoju…Idomu tai, kad negali visiskai demokratiskai ir graziai, diplomatiskai viska tvarkyt. Taip, buvo keli, kurie labai gerai dirbo ir niekada problemu nekele. Pavedei darba, isaiskinai kas, iki kada ir kaip, jie daro. Kas neaisku, paklausia, kyla kokia problemele – informuoja, ja sprendi. Kita kategorija – „malone darantys“…Jautiesi tarsi del to, kad jie uzpakali kankinio veidais pajudina (uz ka pinigus gavo ir gerus), jie tau tarsi malone daro…Ir visada kazka pamirs, visada ko nors nedarys, kai darba atiduoti klientui ir randa koki trukuma, sakai „taip daryt negalima, reikia iki galo viska padaryt, apie problemas informuot“…Nu tai susuktais veidais patyvarkydavo…Bet kai liepdavai…Ir tokius reikedavo laikyti visada ant „trumpo pavadzio“…Turi vis lipti ant kulnu, vis spausti, vis kartas nuo karto profilaktiskai velniu atrasyti. Tada kuriam laikui pasitempia, jau normaliai dirba…Kol vel „atsipalaiduoja“…Trecia kategorija buvo „saraskinai“ (kaip as juos praminiau). Visada kazka uzmirs, visada ko nors nedadarys, primakliavos , butinai kazka atrodo visiskai elementaraus „ne taip supras“ (nors visada sakydavau, kad bet kada informuotu apie bet kokias problemas kokios jos bebutu, visada klaustu ir nesigedytu paklausti jei nors kas kada nors neaisku)…Bet visada su jais tiek koses budavo, kad problemu sprendimas po to kainuodavo zymiai daugiau, nei ju atlyginimai…Ir atrodo visos salygos buvo stengtis ir dirbti, uzdirbti normalia alga…Bet anie dirbti nenoredavo – jiems „alga duok“ ir mals sh.da…

    Is kitos puses – jei darbstus, gabus, dirbti norintis zmogus patenka pas UAB „Meslita“ direktoriu uz ta mizeri, kuri jis vadina alga, tai nera motyvacijos ir dirbti. Nes jei dirbsi gerai, saziningai, viska padarysi laiku, ant taves dar daugiau kraus. Ir ne tik kad net aciu nepasakys (apie alga didesne ar koki prieda uz gerai atliekama darba ir kad stengiesi net negalvok), bet dar ir tu lodariuku darbus sukraus, sedesi virvalandzius iisvarvejusiom akim r dar py.zdako gausi, kodel nieko nebespeji….O visiem mokes vienodai…

    Tad as, mates ir samdomo darbuotojo, ir darbdavio pozicijos, galiu pasakyti, kad ne kazkoie ten isvedziojimai teoriniai svarbu. Svarbu normalus santykiai, visiskas aiskumas darbe ir funkcijose (gera organizacija, reiklumas, grieztumas, bet teisingumas is valdzios puses) BEI galimybe zmogui suprasti, kad pinigus jis turi UZSIDIRBTI (o ne „alga gauti“), taciau jei jis stengsis, dirbs gerai, kad gales papildomai uzsidirbti, jo darbas bus visada vertinamas, jis bus gerbiamas kaip zmogus, jo inasas i imones veikla bus atitinkamai ivertintas (ir pinigine prasme)…Nera kazkokiu „panaceju“, knygu ar teoriju. Geras kolektyvas (kas yra didziausias bet kokio verslo turtas), darbuotojai – ilgas, nuolatinis, kurybinis procesas. Ir kartais tikrai laimes dalykas.