Ar kada nors susimąstėte, kodėl Čilėje, aštuntajame dešimtmetyje buvo apkarpyti mokesčiai, išplėsta laisvoji prekyba, privatizuotos paslaugos, mažintos socialinės išmokos ir siaurintas valstybės reguliavimas?
Ar nutuokiate, kodėl Šri Lankoje, po 2004 m. praūžusio cunamio, prie vandenyno nebuvo atstatyti žvejų kaimai, o jų vietoje pradėjo kilti privatūs viešbučiai?
Kaip galėjo nutikti, kad 1996 m. investuotojai norėjo į Pietų Korėją investuoti 100 milijardų JAV dolerių, o po metų šalies neigiama investicijų grąža siekė 20 milijardų JAV dolerių?
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio, kurioms taikoma katastrofų kapitalizmo technika. Pagal ją, iš pradžių visuomenė patiria šoką dėl įvairių stichinių nelaimių, karų, teroro išpuolių ir valstybės perversmų.
Vėliau jos dar kartą šokiruojamos, tik šįsyk korporacijų ir politikų, kurie, naudodamiesi pirminio šoko sukelta baime, primeta ekonominę šoko terapiją. Negana to, žmonės, išdrįsę pasipriešinti tokiai vykdomai politikai, gauna trečiąją šoko dozę dėl policijos, kariuomenės ar kalėjimo tardytojų veiksmų.
Elementaru, kad tokia savotiška valstybių pertvarkymo sistema negalėjo imti vieną dieną ir atsirasti. Šiam žmonių (o vėliau ir valstybių) „kankinimo mechanizmui“ susikurti prireikė daugybės metų.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Jungtinių Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ėmė finansuoti keistus gydytojo iš Monrealio eksperimentus su pacientais.
Žiaurūs Evano Kamerono eksperimentai
Šie šiurpą keliantys eksperimentai buvo atliekami Makgilo universiteto Alano atminimo institute, vadovaujant dr. Evanui Kameronui, kuris buvo įsitikinęs, jog vienintelis būdas išmokyti pacientus naujos sveikos gyvensenos buvo įsiskverbti į jų sąmonę ir išformuoti senąją asmenybę
Tam buvo pasitelktas elektrošokas. Kameronas beveik tris kartus padidino leistiną elektrošoko dozę ir kartu savo pacientams duodavo haliucinogenų (tokių kaip LSD ir PCP). Po viso to sekė antrasis žingsnis – juslių atribojimas ir dirbtinai ilgas miegas.
Oficialiai buvo skelbiama, kad Vakarų valstybės šiuo tyrimu siekia paruošti savo karius atsispirti bet kokioms prievartos technikoms tuo atveju, jei patektų į nelaisvę. Tačiau akivaizdu, jog CŽV turėjo ir kitų tikslų.
Deja, tik aštuntajame dešimtmetyje buvo išaiškinta, kad CŽV finansavo šiuos eksperimentus. Tačiau baisiausia buvo tai, kad CŽV ir Kameronas be jokios priežasties griovė žmonių, dalyvavusių eksperimente gyvenimus, nes tyrimai pasirodė nieko verti, kadangi žmonių pertvarkyti Kameronui nepavyko.
[quote align=“right“]Iš pradžių visuomenė patiria šoką dėl įvairių stichinių nelaimių, karų, teroro išpuolių ir valstybės perversmų. Vėliau jos dar kartą šokiruojamos, tik šįsyk korporacijų ir politikų, kurie, naudodamiesi pirminio šoko sukelta baime, primeta ekonominę šoko terapiją.[/quote]Negana to, paaiškėjo, kad pagal Kamerono vykdomus eksperimentus buvo parašyta knyga, o ja rėmėsi CŽV žmogiškųjų išteklių panaudojimo kursų dėstytojai.
Tik po daugelio metų pavyko gauti nedidelę knygelę, pavadintą „KUBARK kontržvalgybos kvota“, sukurtą kankinimo sistemai generuoti. Ši knyga rėmėsi Kamerono darbais, ypač laiko ir erdvės pojūčių sutrikdymais.
Akivaizdu, jog JAV vaidmuo šiuose purvinuose reikaluose turėjo būti slaptas. Deja, 2001 m. rugsėjo 11–ąją yla išlindo iš maišo. Teroristų išpuolis sukėlė šoką, o juo pasinaudojo Bušo administracija, ėmusi visais įmanomais būdais ginti „tėvynę“.
Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas paskelbė, kad Afganistane į nelaisvę paimtų kalinių Ženevos konvencija negina, nes jie ne karo belaisviai, o „priešo smogikai“. Todėl Rumsfeldas patvirtino daugybę tardymo praktikų, tarp kurių atsirado ir „Kubark“ (knyga, kurioje aprašomo kankinimo sistemos, remiantis Kamerono tyrimais) technikos.
Tad, pagal naujas taisykles JAV vyriausybė galėjo viešai, nebijodama teisinio persekiojimo, naudoti metodus, kuriuos pati slaptai plėtojo šeštajame dešimtmetyje.
