Internetas buvo kuriamas griežtai laikantis decentralizacijos principo, todėl jo nekontroliuoja jokia valstybė, valstybinė organizacija ar privati bendrovė.
„Tačiau pasaulinis kompiuterių tinklas nėra ir visišką laisvę siūlančios džiunglės“, – rašo Prancūzijos dienraštis „Le Monde“.
Priešingai nei daugelis mano, kiekviename interneto ryšio naudojimo lygmenyje cenzūruoti informaciją galėtų ne viena institucija, ir kai kurios tai iš tiesų daro, teigiama publikacijoje.
[post_blocks]Globalus lygmuo
Pagrindines interneto infrastruktūros dalis kontroliuoja JAV nevyriausybinė organizacija ICANN (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers). Ji turi specialų statusą. Tai pelno nesiekianti organizacija, veikianti Kalifornijos valstijos (JAV) jurisdikcijos ribose.
ICANN veiklą vykdo per daug komitetų, atsakingų už struktūrinių interneto problemų sprendimą. ICANN be viso kito tarptautiniu lygiu prižiūri interneto vardų sričių naudojimą, interneto protokolo (IP) adresų, identifikuojančių atskirus kompiuterius ir serverius internete, skirstymą.
Dėl strateginio ICANN valdymo tebevyksta karšti ginčai: kai kurios šalys piktinasi, kad šios organizacijos komitetuose yra neproporcingai daug amerikiečių.
Europa ir Kinija, pavyzdžiui, jau kelerius metus reikalauja daugiau atvirumo, vykdant vieną svarbiausių pasaulinio tinklo funkcijų, už kurią atsakinga organizacija IANA (Internet Assigned Numbers Authority). Ji vykdo pagrindinių interneto protokolų koordinavimą pasauliniu mastu, prižiūri aukščiausiojo lygmens interneto domenų duomenų bazę.
IANA galia yra labai didelė, pavyzdžiui, ji gali „įšaldyti“ nacionalinį kurios nors šalies domeną, kaip nutiko Irako (.iq) atveju, ar deleguoti jo valdymo teisę kitam atskiros šalies atstovui, kaip buvo atsitikę Afganistane.
Kad būtų užtikrintas sklandus interneto veikimas, rūpinasi ir ICANN nepavaldžios organizacijos, atsakingos už techninius standartus ir įvairias internete naudojamas technologijas. Tarp jų minėtinas W3C (World Wide Web Consortium) konsorciumas, kurį valdo Amerikos, Europos ir Japonijos ekspertai.
[quote align=“right“]Kiekvienoje valstybėje pavienių interneto vartotojų gaunamą interneto duomenų srautą gali kontroliuoti interneto paslaugų teikėjai (IPT) – privačios arba valstybinės interneto ryšį siūlančios telekomunikacijų bendrovės.[/quote]Valstybės lygmuo
Kiekvienoje valstybėje pavienių interneto vartotojų gaunamą interneto duomenų srautą gali kontroliuoti interneto paslaugų teikėjai (IPT) – privačios arba valstybinės interneto ryšį siūlančios telekomunikacijų bendrovės.
Teoriškai IPT turi didelių galių: jie gali užblokuoti arba smarkiai sulėtinti tam tikrą interneto duomenų srautą, pavyzdžiui, P2P failų mainus.
Vadinamasis „tinklo neutralumo“ principas, kuriuo turėtų remtis visi interneto steikėjai, draudžia operatoriams diskrimuoti tam tikrus internetu persiunčiamų duomenų tipus, tačiau praktikoje visko pasitaiko. Telekomunikacijų paslaugų kokybę prižiūrinčios institucijos norėtų tam tikrais atvejais taikyti išimtis: dėl eksponentinio interneto duomenų srauto didėjimo būna sunku laikytis „tinklo neutralumo“.
Pasak jų specialistų, tinkamo duomenų srautų valdymo sumetimais būtų naudinga tam tikro tipo duomenų paketams suteikti pirmenybę, pavyzdžiui, tiesioginėms vaizdo transliacijoms. Kai kuriose šalyse, tarp jų JAV ir Kanadoje, IPT riboja vartotojų ryšio spartą ir parsisiunčiamų duomenų kiekį.
Pačiame žemiausiame lygmenyje interneto ryšį gali kontroliuoti vietinio tinklo administratorius, drausdamas ar ribodamas savo tinklo vartotojų prieigą prie tam tikrų interneto turinio šaltinių. Suprantama, nedideliame tinkle filtruoti interneto turinį nepalyginamai paprasčiau, nei tai daryti visos šalies mastu.
[source]Šaltinis: Džeko Goldsmito ir Timo Vu parašyta knyga „Kas kontroliuoja internetą?“ (angl. „Who controls the internet?“) (2006 m. kovas). Norėdami įsigyti šią knygą, apsilankykite internetinėje knygų parduotuvėje Amazon.com.[/source]
