Įmonės valdymas

Kaip žlunga stambios bendrovės? (II dalis)

Bendrovių žlugimas

Pirmoje dalyje supažindinome su „Bank of America“ istorija, kuri būdama viena įtakingiausių verslo gruopuočių pasaulyje, patyrė netikėtą nuosmukį ir susijungė su kitu banku. Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad didelis dydis negarantuoja nuolatinio bendrovės augimo.

Taip pat aprašėme pirmąsias dvi stadijas, kurias neišvengiamai patiria bendrovė nuosmukio metu. Šioje dalyje pateiksime tris likusias stadijas, kurios veda bendrovę į kapituliaciją (likvidavimą nesipriešinant) ar mirtį (likvidavimą priešinantis). Bet kuriuo atveju bendrovė nustoja egzistuoti.

[post_blocks]

Stadija nr. 3: rizikos ir pavojaus neigimas

1985-iais metais vienas „Motorola“ bendrovės inžinierių atostogavo Bahamose. Jo žmona bandė susisiekti su klientu mobiliuoju telefonu (kurie tuo metu buvo visiška naujovė), tačiau to padaryti jai nepavyko – nebuvo ryšio.

Tai minėtą inžinierių privertė susimąstyti: kodėl nesukūrus palydovų tinklo, jog žmonės galėtų susisiekti iš bet kurio Žemės taško? Galbūt pamenate istoriją apie Robą Holą, kuris 1996-iais sušalo ant Everesto viršukalnės. Jis savo žmonai parašė laišką, nes nebuvo kito pasirinkimo – „Iridium“ projektas turėjo tokį pasirinkimą suteikti.

Antrasis „Motorola“ vadovas, Robertas Galvinas vengdavo avantiūriškų ir rizikingų projektų. Daug dažniau jis inicijuodavo nedidelius, gerai suplanuotus eksperimentus. „Iridium“ projektas iš pradžių taip pat buvo laikytas nedideliu eksperimentu, turinčiu potencialą tapti Dideliu Dalyku (angl. Very Big Thing).

Devintajame dešimtmetyje jis pritraukė investicijų palydovų sistemai sukurti. 1991-iais metais „Iridium“ projektas buvo atskirtas nuo „Motorola“ ir įsteigta nauja bendrovė, kurios pagrindinė akcininkė buvo „Motorola“. Iki 1996-ųjų metų bendrovė investavo 537 mln. dolerių, o taip pat ir 750 mln. dolerių skolintų lėšų.

1996-iais tradicinės mobiliojo ryšio paslaugos apėmė didžiąją dalį pasaulio teritorijos, tad „Iridium“ vertė akimirksniu sumenko. Jei „Motorola“ inžinieriaus žmona dabar bandytų paskambinti vienam iš savo klientų per atostogas, tikriausiai jai pavyktų tai padaryti.

„Iridium“ telefonai turėjo didžiulių trūkumų. Norint susišnekėti su kitais „Iridium“ vartotojais, buvo būtina išeiti į lauką, kad įrenginys turėtų tiesioginį ryšį su palydovais. Mažai šansų, kad žmonės paprašys taksi vairuotojo sustoti vien tam, kad galėtų kam paskambinti. Patys mobilieji kainavo 3 tūkst. dolerių, o minutės kaina siekė 3-7 dolerius. Tuo tarpu tradicinio ryšio kainos smarkiai krito.

[quote]Ne kiekvienas bendrovės smukimas susijęs su žlugusiais didžiuliais projektais. Kai kurios bendrovės silpnėja laipsniškai, t.y. ignoruojant neryškius signalus, rodančius būsimą bendrovės smukimą. Atmerkus akis būtų galima pastebėti vartotojų įsitraukimo smukimą, nedidelį pelno maržos sumažėjimą, derybinės galios praradimą ar daugybę kitų rodiklių.[/quote]

Kai buvo pradėtas „Iridium“ projektas, niekas negalėjo numatyti tokios tradicinės mobiliojo ryšio paslaugos plėtros. Nepaisant to, „Motorola“ vis dar tikėjo savo inicijuotu projektu, tad 1997-ųjų metų ataskaitoje rašė: „Inicijavę „Iridium“, sukūrėme naują rinką“.

Nekreipdami dėmesio į neigiamas tendencijas, „Iridium“ projektas startavo 1998-iais metais. Jau kitais metais ši bendrovė bankrutavo, taip „Motorola“ palikdama 1,5 mlrd. JAV dolerių skolų, neskaitant projektui išleistų pinigų sumos, kuri siekė dar 1 mlrd. JAV dolerių.

Žinoma, ne kiekvienas bendrovės smukimas susijęs su žlugusiais didžiuliais projektais. Kai kurios bendrovės silpnėja laipsniškai, t.y. ignoruojant neryškius signalus, rodančius būsimą bendrovės smukimą. Atmerkus akis būtų galima pastebėti vartotojų įsitraukimo smukimą, nedidelį pelno maržos sumažėjimą, derybinės galios praradimą ar daugybę kitų rodiklių.

Kokie rodikliai yra patys svarbiausi? Džimo Kolinso (Jim Collins) atlikta analizė parodė, jog svarbiausi yra trys rodikliai: pelno maržos, bendrasis likvidumas, skolinto ir nuosavo kapitalo santykis. Būtent šių rodiklių suprastėjimas rodo galimą audrą. Dėmesio vertas ir vartotojų lojalumo bei akcininkų įsitraukimo laipsnis.

Viena dažniausių į trečiąją stadiją patekusių bendrovių elgsena yra aplinkinių žmonių ar išorinių veiksnių kaltinimas. Šių bendrovių vadovai ignoruoja nuosmukio ženklus užuot pripažinę gąsdinančią realybę, kad verslas atsidūrė didžiulėje bėdoje.

Kai IBM pradėjo smukti devintojo dešimtmečio pabaigoje, ji susidūrė su kitų bendrovių konkurencija. Kai vienas iš jaunesniųjų vadovų pateikė valdybai statistiką apie nepalankias tendencijas, vyriausiasis vadovas susimąstė ir tarė: „Su jūsų duomenimis kažkas ne taip. Jie klaidingi.“

Stadija nr. 3: rizikos ir pavojaus neigimasJaunesnysis vadovas jau tuomet žinojo, kad IBM laukia sunkūs laikai. „Savo verslo kūrimas atrodė mažiau rizikingas užsiėmimas negu darbas tuometinėje IBM“, – vėliau komentavo jis savo sprendimą palikti bendrovę ir įkurti verslą. Nors vėliau Luisas Gerstneris išgelbėjo IBM, tačiau katastrofiškų pasekmių nebuvo išvengta.

Apie autorių

Liudas Rubikis

8 komentarai

Komentuoti čia

  • Stambias įmones žlugdo kitos stambios įmonės,biurokratija,valstybė,su proteguojamomis savo švogerių įmonėmis. Dalis žlunga dėl dirbtinai sukeltų žydpalaikių ekonominių krizių. Jei žmogus sugebėjo įkurti stambią įmonę,jis tikrai nėra durnas.

  • „Pagrindinė problema tame, jog bendrovės pasirenka greitą ir pernelyg rizikingą sprendimą, užuot detaliai suplanavus ir nuosekliai įgyvendinus visą eilę smulkių, bet bendrovei reikšmingų uždavinių.“ – Taip pasielgė mūsų vadovai su Lietuvos valstybe 2008 metų pabaigoje, taip elgiasi dabar ruošdamiesi statyti AE, kurios nesėkmė nuvestų valstybę į galutinį krachą.
    „Tyrimas parodė, jog norint sukurti puikią bendrovę, jos valdymą turi perimti žmogus iš vidaus. Aštuoniose iš vienuolikos nuosmukį patyrusiose kompanijose, jų vadovai buvo ieškomi už kompanijos ribų – toks sprendimas dar labiau pablogino bendrovės būklę.“ – ar ne taip elgiasi mūsų valdžia kai klausia užsienio ekspertų TVF ar EK, kaip sutvarkyti Lietuvos finansus, ar perduoda „Snorą“ užsienio bankroto administratoriui. Juk „ateiviai“ neįsigilinę į reikalą, nelabai žino vietinius įstatymus ir tikrąją padėtį (tam reikia ne vienų metų).

  • Perskaičiau su malonumu :)

    Pabaigoje tai taikliai:

    Ne visos bendrovės nusipelno tęsti savo veiklą. Tikriausiai visuomenei daug geriau atsikratyti tų organizacijų, kurios naudoja išteklius, tačiau neduoda visuomenei grąžos, kurios skolina pinigus, tačiau nesugeba skolos apmokėti. Inerciškas laikymasis nėra pageidaujamas pasaulyje su ribotais ištekliais. Šlubuojančios bendrovės turi būti likviduotos arba paverstos stabiliomis bendrovėmis.

    Ir turbūt tai tiktų daug kur, nesvarbu kapitalizmas ar dar koks izmas :)

  • Siaip labai gerai sudeliota isvada – jei bendrovei yra blogai, tai visu pirma atsakingi vadovai ir juos reikia kuo greiciau izoliuoti nuo sprendimu, nes visu pirma jie priima sprendimus, kurie uztikrina tik ju paciu sauguma, o ne bendroves ateiti.
    LT bendrovese stebima labai analogiska situacija – pasikeitus isorinem salygom, vadovai desperatiskai pradeda atlikineti veiksmus, kuriuos galima apibudinti viena fraze: darom daug judesiu, tampom personala, samdom „egzperdus“ isoreje, o tikslas tik vienas, kad tik nieko nereiktu keisti savo veikloje, kuri ir istume bendrove i neigiama teritorija.

  • „Galite būti pelningi ir bankrutuoti. Kokia įžvalga! Ji retai kada „aplanko“ prestižinių verslo mokyklų studentus, kurie dirba didelėse bendrovėse. Šių bendrovių lyderiai labiau rūpinasi dėl pajamų, o ne pelno. Deja, organizacijas pražudo ne pajamų, o pelno stygius.“

    Man įdomu, negi menkos vertėjo smegenėlės neįžiūrėjo, kad jis pats sau prieštarauja šitoje pastraipoje (paskutiniuose dviejuose sakiniuose sukeisti žodžiai „pajamos“ ir „pelnas“). Kitą kartą paprašykite, kad tokio pobūdžio straipsnius recenzuotų bent jau trečiakursis ekonomikos studentas…

  • Pastabus skaitytojau, siūlau dar kartą perskaityti sakinį ir įsitikinsite, kad čia nėra vertėjo klaidos. Be to, tas „vertėjas“ atliko didelį darbą atrenkant tekstą ir išrenkant geriausias knygos „How the Mighty Fall“ vietas, taigi jis nėra vien tik vertėjas. Daug daugiau.

  • Knygu autorius yra taip vadinamas ekspertas-rasytojas.Egzpertai nekuria verslo,nebankrutuoja,jie analizuoja ir suranda priezastis,teisingus zingsnius ir klaidas.Galima itarti,kad jie viska zino ir viska gerai supranta,bet savo izvalgas pateikia po ivykusio fakto.Protingi zmones suvokia,kad stambios bendroves daznai prilygsta valstybems arba net jas lenkia pagal turimu specialistu skaiciu,turimas technologijas,apsauga, finansus ir kitaip.Taigi,bendrovese ir ju santykiuose su isoriniu pasauliu vyksta daugybe labai sudetingu procesu.Kad visa tai suvokti ir isanalizuoti,vienos ar keliu knygu neuzteks.Be to, reikia tureti visa informacija,reikia tureti specialiu ziniu,jei norite ta informacija apdoroti.Informacija gali buti prieinama,bet gali buti ir firmos (valstybes) paslaptis.Siaip as nemegstu visaziniu.Aisku si literatura yra biski rimtesne uz 2 tecius,bet visgi yra popsas,rasliava norintiems tapti turtingais.O kadangi norinciu tapti turtingais arba nebankrutuoti yra daug(kaip ir norinciu suliekneti,per 5 minutes ismokti uzsienio kalba,…),tai yra ir tam tikras skaitovu ir gerbeju ratas.Bet vis gi abejoju,ar pateikti faktai ir analizai yra tikri ir teisingi.