Asmeninis tobulėjimas

Kaip valdyti savo smegenis?

Kodėl NLP yra pranašesnis už psichoterapiją?

Penki jutimai, kurie formuoja potyrius

Per regą, klausą, lytėjimą, skonį ir uoslę gautus tikrovės atvaizdus mes sudėliojame į tam tikrą sistemą. Tiesa, iš visų penkių pokyčių vyrauja tik trys: regos, klausos ir kinesteziniai.

Taip yra grupuojami būdai, kuriais mes susidarome vidinius tikrovės vaizdinius. Šiuos penkis jutimus, ar įvaizdžio kūrimo sistemas, galite laikyti sudedamosiomis dalimis, iš kurių formuojamas bet koks išgyvenimas, potyris.

[post_blocks]

Atminkite štai ką: jei kitas žmogus sugebėjo pasiekti kokį nors konkretų rezultatą, šis rezultatas yra tam tikrų veiksmų – tiek mentalinių, tiek fizinių – kūrinys. Jeigu tiksliai atkartosite tuos pačius veiksmus, gausite ir tokius pat rezultatus.

Kad sukurtumėte rezultatą, privalote žinoti, kokios sudedamosios dalys yra būtinos. Visų žmogaus potyrių „sudedamosios dalys“ gaunamos iš penkių mūsų jutimo organų.

Vis dėlto vien žinoti šių komponentų nepakanka. Kad gautumėte norimą rezultatą, dar turite žinoti, kiek tiksliai reikia kiekvienos sudedamosios dalies. Jei bent vienos jų įdėsite per daug ar per mažai, nesukursite tokios rūšies ir kokybės rezultatų, kokių norite.

Jei žmogus nori ką nors keisti, paprastai jam rūpi vienas ar abu iš dviejų dalykų: būsena ir elgsena. Pavyzdžiui, rūkoriui neretai norisi emocinės savijautos (būsenos) pokyčių, taip pat atsikratyti konkretaus elgsenos modelio, kai traukia vieną cigaretę po kitos.

Dėl vidinių vaizdinių galime pakeisti du dalykus. Pirma, tai, ką įsivaizduojam, – jei, pavyzdžiui, galvoje man sukasi blogiausias įmanomas scenarijus, galiu pakeisti jį geriausiu įmanomu. Arba galime pakeisi tai, kaip mes tai įsivaizduojame.

Mūsų sąmonėje yra jungikliai, kuriais sužadinama tam tikra smegenų reakcija. Jei konkrečiau, kai kurie žmonės pastebi, jog įsivaizduodami objektą labai didelį pajunta stiprią motyvaciją.

Kiti žmonės aptinka, kad labai didelę įtaką motyvacijai turi balso intonacija. Kartą įsisąmoninę, kokią įtaką mums daro skirtingi vidinio įsivaizdavimo būdai, galime suimti savojo proto vadžias į rankas ir tapyti pasaulį taip, kad tie vaizdiniai, užuot riboję mus, teiktų mums jėgų.

[quote]Atminkite štai ką: jei kitas žmogus sugebėjo pasiekti kokį nors konkretų rezultatą, šis rezultatas yra tam tikrų veiksmų – tiek mentalinių, tiek fizinių – kūrinys. Jeigu tiksliai atkartosite tuos pačius veiksmus, gausite ir tokius pat rezultatus.[/quote]

Jei koks nors žmogus pasiekia rezultatą, kurį mes norėtume pakartoti, mums reikia sužinoti daugiau nei tai, kokius dalykus jis įsivaizdavo ir ką sau kalbėjo. Reikia tikslesnių instrumentų, kurie leistų mums išties sužinoti, kas vyksta jo prote.

Štai čia ir įgauna reikšmę jutimų niuansai. Jie tarytum tikslūs sudedamųjų dalių kiekiai. Jie – mažiausi ir tiksliausi konstrukciniai blokai, sudarantys žmogaus išgyvenimo struktūrą.

Kad perprastume ir taip išmoktume kontroliuoti regimuosius potyrius, mums reikia kuo daugiau sužinoti apie regimus objektus: šviesūs jie ar tamsūs, bespalviai ar spalvoti, judantys ar stabilūs. Apie garsus turime žinoti, ar jie garsūs, ar tylūs, skardūs ar duslūs, pasiekia mus iš toli ar arti (žr. iliustraciją).

Atminkite kokį nors neseniai išgyventą malonų potyrį. Įsigyvenkite į jį vėl. Matykite tai, ką tada matėte savo akimis: įvykius, vaizdinius, spalvas, detalių ryškumą ir taip toliau. Girdėkite tai, ką tada girdėjote: žmonių balsus, aplinkos garsus ir panašiai. Jauskite tai, ką jautėte: emocijas, temperatūrą ir kita.

Dabar „išeikite“ iš savo kūno ir pasijuskite atitrūkę nuo tos situacijos, tačiau likite netoliese, kad galėtumėte stebėti save. Įsivaizduokite viską taip, tarsi stebėtumėte save kino ekrane. Kaip pasikeitė jausmai? Kuriuo atveju jie intensyvesni – pirmuoju ar antruoju? Tuom ir skiriasi asocijuoti potyriai nuo disocijuotų.

Žymos

Apie autorių

Entonis Robinsas (svečias)

1 komentaras

Komentuoti čia

  • Na, nežinau. Tokie straipsniai prieš dešimtmetį buvo kažkokia naujiena, dabar tai nebėra taip aktualu. Galbūt portalui reikėtų sukurti savo „stiliuką“, t.y. kartais pasirodo straipsniai paremti naujais tyrimais (mažai medžiagos ir daugiau populiarumo), o kartais pasirodo straipsniai paremti senais tyrimais (nors būna išanalizuota ir be POP’so). kažkaip dar neatrandat savo kelio, ko ir linkiu. Pats straipsnis tai sutinku, kad geras. Rekomenduoju Anthonio (ne Entonio! :D) Robinso visas knygas, ne tik „Neribota galia“, iš kurios ir paimtas šis tekstas.