Susikaupti – vadinasi, sugrįžti
Kol mes gyvi, viskas mumyse juda ir virpa. Prietaisai rodo, kad net visai nejudančio, tarsi sustingusio sargybinio kūnas ritmiškai svyruoja. Į vieną tašką įbestos akys vis dėlto daro mikrojudesius.
Atidžiai sekdami stipriai gniaužiamą kumštį, pastebime, kad šis veiksmas susideda iš vienas po kito einančių labai greitų, susiliejančių atsigniaužimų ir sugniaužimų. Taip pat keičiasi ir dėmesys, net jeigu jis ir tvirtai sutelktas į ką nors.
[post_blocks]Ne, susikaupimas jokiu būdu nėra nejudamas sustingimas – tai pakartotinis grįžimas prie dėmesio objekto, grįžimas tinkamiausiu ritmu! Tik todėl, kad ritmas labai tinkamas, patogus ir susidaro įspūdis, kad dėmesys absoliučiai pastovus dalykas.
Tai, kas skatina susikaupti, kas „įtraukia“, – viskas ritmiška, pradedant paprastais fiziologiniais aktais ir baigiant meno ritmais. Viskas turi ritmiškai kartotis. Svarbiausia susikaupimo taisyklė – nebijokite nukrypti, bijokite negrįžti!
Kaip pasiversti tuo, kuo norime?
Žmogus tikriausiai yra vienintelė būtybė, apdovanota sugebėjimu keisti savo požiūrį. Jei mes negalėtume bent iš dalies persikūnyti į aplinkinius – už juos mąstyti, jausti, atkurti savyje jų vertinimus, – bendrauti aukštesniu lygiu už gyvūnus būtų neįmanoma.
Tačiau ne tik kitą žmogų galima „perkelti“ į savąjį „aš“, juo pasiversti, įsijausti (empatijos procesas). Galima įsivaizduoti save ir gyvūnu, ir daiktu (kadangi tam tikru atžvilgiu žmogus irgi yra daiktas). Vidinio sutapdinimo operacija panašiais atvejais iš principo tokia pati.
Lentynoje stovi knyga. Atidžiai pažvelkite į ją ir aplink ją, tegu žvilgsnis gerai apsipranta aplinkinėje erdvėje. Pasistenkite tarytum perkelti save į tą erdvę, toliau žiūrėdami taip, lyg jūs patys tapote – ne, jau seniai, nuo pat gimimo, esate toji knyga.
Apsižvalgykite iš tos erdvės aplinkui, pamėginkite išvysti pasaulį iš to taško, iš knygos pozicijų. Taip, dabar ir jūs esate Knyga, viena iš nesuskaičiuojamų Knygų genties narių. Jūs turite savo būtį. Savo materija jūs savitai suvokiate pasaulį. Jūs stovite savo lentynoje, jūsų „aš“ riba akivaizdi – viršelio plokštuma, o apie jus yra kažkoks nejudriai judrus pasaulis. Priartėjimo ir nutolimo pasaulis. Prisilietimų pasaulis. Rankų ir akių pasaulis.
[quote]Tai, kas skatina susikaupti, kas „įtraukia“, – viskas ritmiška, pradedant paprastais fiziologiniais aktais ir baigiant meno ritmais. Viskas turi ritmiškai kartotis. Svarbiausia susikaupimo taisyklė – nebijokite nukrypti, bijokite negrįžti![/quote]Rankos valdo jus, o jūs – akis. Tai ir kitų Knygų pasaulis. Tačiau jūs nebendraujate, jūs gyvenate nuošaliai, kaip ir jos visos. Jums ankštoka, iš abiejų pusių jus spaudžia kaimynių viršeliai. Ar nenorėtumėte nusipurtyti dulkių, įsiskverbusių tarp puslapių?
Ne, jūs nejudri ir griežtai paisote orumo. Jums rūpi tik du dalykai, dvi būsenos: laukti ir atsiskleisti. Išdidžiai ir kantriai laukiate, kol jus paims rankos, paims nuo lentynos ir atskleis. Tada jūs mielai atversite akims savo puslapius…
Panašiai galite pabūti ir kitu daiktu, pvz. durų rankena, lempa, snaige, dangumi ar dar kuo. Kuo tik norite. Kuo daugiau, tuo geriau. Iš pat pradžių rimtai perkelkite ir uždarykite save į daikto erdvę, stenkitės drauge su juo pergyventi jo patiriamus poveikius, pajusti jo paviršių, masę, faktūrą, judesius, stabilumą ir nestabilumą, kt.
Empatijos pratimai be galo patrauklūs. Tik iš pradžių jie atrodo sunkūs ir nenatūralūs, o paskui, įveikus kažkokį barjerą, įsigyvenimo logika jus tvirtai užvaldo, veda tolyn ir leidžia aiškiai pasijausti priklausančiu kitai būčiai. Jūsų „aš“ ribos išsiplečia, o geriausia, kad išmokstate sutelkti dėmesį.
[source]Šaltinis: Vladimiro Levio knyga „Menas būti savimi“ (1977 m.), kurią išleido „Mokslo“ leidykla. Šią knygelę galima rasti knygų skelbimų portaluose. Joje pateikiami puikūs patarimai savikontrolės klausimais.[/source]
