Vyriškumo mokykla
Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo yra nežinomas ir painus. Yra daugybė versijų.
Vieni sako, kad Roma įstojo į Uchtos pramonės institutą (labiau tikėtina versija), kiti – į prestižinį Gubkino naftos ir dujų institutą Maskvoje.
Tačiau faktas, kad antraisiais studijų metais Abramovičiui teko nutraukti mokslus, abejonių nekelia.
[post_blocks]Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnyba Rusijos kariuomenėje yra labai sunkus, dažnai traumuojantis išbandymas, todėl daugelis „vyriškumo mokyklos“ stengiasi išvengti.
Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvadavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį, tokiam reikalui sutvarkyti Abramovičių šeimai trūko išteklių ir ryšių.
Taigi 1985 m. pradžioje Roma buvo nusiųstas tarnauti į artilerijos dalinį, dislokuotą Kiržače.
Edilas Aitnazarovas su Romanu Kiržače tarnavo beveik dvejus metus. Pasak jo, „Romka buvo labai draugiškas, jautrus ir niekad nekonfliktuodavo nei su vyresniais kareiviais, nei su jaunesniais tarnybos draugais, tapęs vyresniuoju“.
Šie du vyrai susidraugavo nuo pirmųjų dienų. Aitnazarovas, kilęs iš mažo kaimelio Kirgizijoje, menkai kalbėjo rusiškai, todėl Abramovičius padėjo jam pagerinti kalbos žinias.
1986 m. spalio 18 d. dalinio vadovas pasivedė Aitnazarovą į šalį ir pranešė, kad jis paleidžiamas namo dviem mėnesiais anksčiau. To priežastis – mirusi motina. Edilas su dėkingumu prisimena kaip į šią žinią reagavo Romanas. Jis ne tik atidavė draugui visus savo pinigus, bet ir surinko daugiau iš kitų dalinio kareivių.
Nepaisant akivaizdaus iniciatyvumo, eilinis Abramovičius netapo seržantu, užtat įgijo draugų. Būtent asmenybės žavesys padėjo jam lengviau įveikti tarnybą. Armijoje praleistą laiką galima laikyti pagrindiniu Abramovičiaus charakterio formavimosi etapu.
Daugybė sunkumų jį užgrūdino, be to, armijoje įgyta patirtis patobulino bendravimo įgūdžius ir padarė jį labiau savimi pasitikintį ir nepriklausomą.
Verslo pradžia ir sėkmė
Kai Romanas Abramovičius buvo demobilizuotas, prie Rusijos valstybės vairo stojo radikalus reformuotojas, Michailas Gorbačiovas. Persitvarkymo (labiau žinomo „perestroikos“ vardu) iniciatyva tapo visuomenės ir ekonomikos pokyčių pradžia. Anksčiau privatus verslas buvo draudžiamas, o dabar sparčiai pradėjo kurtis privačios įmonės.
[quote align=“right“]Grįžęs į Maksvą Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai – verslui. Kai buvo leista verstis privačiu verslu, Abramovičius įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai didžiuliai pinigai).[/quote]Kad ir kaip keista, Abramovičius, be abejonės, turėjęs gebėjimų verslui, iš pradžių atsispyrė pagundai mesti mokslus ir įsilieti į pašėlusio pinigų vaikymosi lenktynes.
Tačiau 1988 m. pradžioje Romanas prisidurdavo prie stipendijos pirkdamas prabangos prekes Maskvoje ir perparduodamas jas Uchtoje už didesnę kainą.
Grįžęs į Maksvą Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai – verslui. Kai buvo leista verstis privačiu verslu, Abramovičius įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“).
Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai didžiuliai pinigai).
1991 m. Romano verslininko instinktai jau buvo labai išlavėję. Be „Ujut“ kooperatyvo, jam priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminanti įmonė ABK.
Tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei dvidešimt įvairiausios specializacijos – nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo – įmonių.
Šie ankstyvieji bandymai atrasti savo vietą laisvoje rinkoje suteikė jam neįkainojamos patirties, išmokė rizikuoti. Įgytos žinios ir mokėjimas manipuliuoti žmonėmis, pasitelkiant asmeninį žavesį, nemažai jam pasitarnavo. Tačiau tik 1991 m. rugpjūčio įvykiai lėmė Rusijos ateitį ir Abramovičiaus gyvenimą.
