Rask žavią moterį, kad sugundytų tavo priešą
„Kai susiduri su stipriu priešu, pažadink jo kūniškų malonumų troškimą. Tada jo kovos dvasia išblės. Nebeturėdami gero vado, kariai taip pat neteks kovos dvasios ir juos įveikti bus daug lengviau“
Sukūrusi interneto naršyklę, „Microsoft“ susidūrė su neįprastais sunkumais. Dėl teisinių ir politinių priežasčių, ji negalėjo toliau plėtoti ją iškėlusios strategijos – naują gaminį susieti su „Windows“ operacine sistema. Šį karą ne tik konkurentai, bet ir vyriausybė vertė bendrovę vienodai elgtis savosios ir konkuruojančių naršyklių atžvilgiu.
[post_blocks]Tačiau… „Microsoft“ nebūtų „Microsoft“. Ji nusprendė pasitelkti gundymo meną ir sugundyti… mažmenininkus. Juk pardavėjai galėjo savo pirkėjus skatinti pasirinkti vieną ar kitą naršyklę. Ką mažmenininkai gavo mainais? Elementaru – pinigų. Juk jiems pritraukti investuotojus buvo sunkiau nei didelėms bendrovėms. Ir jie su malonumu priėmė „Microsoft“ pasiūlymą.
Išvada. „Žavi moteris“ šioje strategijoje – bet koks priešininkui labai reikalingas ar geidžiamas dalykas. Visgi vakariečiai dažnai apriboja šio metodo galimybes – jie įsivaizduoja, kad įtaką galima daryti tik tarp santykių „pirkėjas – pardavėjas“. Netiesa. „Microsoft“ pavyzdys įrodo, jog mąstant „plačiau“, pastebimi ir kitų troškimai, kuriuos galima patenkinti.
Būna situacijų, kai geriausia strategija yra bėgimas
„Kad išvengtų kautynių su stipriu priešu, armija turi atsitraukti ir laukti palankaus momento vėl pulti. Tai puikiai suderinama su normaliais karo principais“
1980 metais, kai Džekas Velšas (Jack Welch) tapo „General Electric“ vadovu, bendrovė buvo patikimas vidutinis Jungtinių Valstijų konglomeratas.
[quote align=“right“]Gudrūs ir stiprūs nebijo atsitraukti. Atsitraukimas – ne pralaimėjimas. Tai ir jėgų pergrupavimas, išteklių panaudojimas, amunicijos įsigijimas ar naujos strategijos suradimas.[/quote]Džekas Velšas numatė kitokią įmonės strategiją – pasiekti, kad GE taptų pirmąja arba antrąja savo verslo šakose, o ten kur to pasiekti nepavyks, pasitraukti. Dauguma jį kritikavo – juk vakariečiai įpratę nesitraukti iš verslo šakos tol, kol ji neša pelną.
Tačiau tokia kritika Dž. Velčo nejaudino – jis drastiškai mažino investicijas į kai kuriuos segmentus ir sutaupytas lėšas panaudojo išplėsti verslą ten, kur GE turėjo realią galimybę pirmauti. Toks „apsivalymas“ padėjo pagrindus įspūdingai GE veiklai per kitus 20 metų.
Išvada. Gudrūs ir stiprūs nebijo atsitraukti. Atsitraukimas – ne pralaimėjimas. Tai ir jėgų pergrupavimas, išteklių panaudojimas, amunicijos įsigijimas ar naujos strategijos suradimas.
Žinoma, žengti žingsnį atgal sunkiausia toms įmonės, kurios praeityje patyrė itin didelę sėkmę – jos netiki, kad nepasiseks ir šį kartą. Visgi nereikia pamiršti, kad atsitraukimas – vienas iš manevrų, kuris dažnai padeda laimėti visą karą.
