Kitą dieną, Borgenichtui einant namo, jis pamatė pustuzinį „klases“ žaidžiančių mergaičių. Viena iš jų ant suknelės dėvėjo mažytę išsiuvinėtą prijuostę, giliai iškirptą priekyje ir su raišteliais nugaroje.
Staiga jam dingtelėjo, kad praėjusiomis nepaliaujamos žemutinio Yst Saido drabužių parduotuvių inventorizacijos dienomis jis niekada nematė prekyboje tokių prijuosčių.
Kitą rytą jis nuėjo į audinių parduotuvę Hester gatvėje ir nupirko šitmą jardų languoto medvilninio audinio ir penkiasdešimt jardų baltos dryžuotos medžiagos.[post_blocks]
Grįžęs į savo mažytį butą ir sudėjęs prekes valgomajame ant stalo, kartu su žmona sukirpo keturiasdešimt prijuosčių. Regina pradėjo siųti. Vidurnaktį Reginą nuėjo miegoti, o Luisas tęsė jos darbą.
Auštant jis atsikėlė, iškirpo skyles sagoms ir jas prisiuvo. Dešimtą valandą ryto prijuostės buvo baigtos. Luisas persimėtė jas per ranką ir surizikavo eiti į Hester gatvę.
Per pirmą valandą buvo parduotos visos keturiasdešimt prijuosčių. „Motin, mes turime savo verslą“, – suriko jis Reginai, parbėgęs visą kelią iš Hester gatvės iki namų. Jis griebė ją už juosmens ir pradėjo suktis ratu. „Turėsi man padėti. Mes dirbsime kartu. Motin, tai mūsų verslas.“
Didelis šio verslo privalumas yra maži įėjimo barjerai. „Šis verslas iš esmės rėmėsi siuvimo mašina, o jos nekainavo labai daug. Taigi didelio kapitalo nereikėjo. XX amžiaus pradžioje tikriausiai už 50 dolerių buvo galima nusipirkti siuvimo mašiną, o gal net dvi“, – teigia drabužių pramonės istorikas, Danielis Sojeris.
Per savo aštuoniolikos valandų darbo dienas Borgenichtas mokėsi šiuolaikinės ekonomikos. Jis mokėsi tyrinėti rinką. Jis mokėsi gamybos. Jis mokėsi derėtis su valdingais jankiais. Jis mokėsi, kaip įsilieti į masinę kultūrą, kad suprastų naujas mados tendencijas.
Tuo pačiu metu į Niujorką atvykę imigrantai iš Airijos ir Italijos neturėjo tokio pranašumo. Jie neturėjo miesto ekonomikai būdingų įgūdžių. Jie tapo padieniais ir namų darbininkais bei statybininkais – tai darbai, kur galima plušti kiekvieną dieną trisdešimt metų ir niekada neišmoksi rinkos tyrimų, gamybos, laviravimo masinėje kultūroje ir derėjimosi su pasaulį valdančiais jankiais.
Kai Borgenichtas grįždavo vakare namo pas vaikus, jis galbūt buvo pavargęs, nelaimingas ir išsekęs, bet gyvas. Jis buvo savo likimo šeimininkas. Atsakingas už savo sprendimus ir tikslus. Jo darbas buvo sudėtingas: jis užvaldė protą ir vaizduotę. Ir jo darbe buvo ryšys tarp pastangų ir atlygio – kuo ilgiau jis naktimis siūdavo prijuostes, tuo daugiau pinigų uždirbdavo kitą dieną gatvėje.
[quote]Kai Borgenichtas grįždavo vakare namo pas vaikus, jis galbūt buvo pavargęs, nelaimingas ir išsekęs, bet gyvas. Jis buvo savo likimo šeimininkas. Atsakingas už savo sprendimus ir tikslus. Jo darbas buvo sudėtingas: jis užvaldė protą ir vaizduotę. Ir jo darbe buvo ryšys tarp pastangų ir atlygio – kuo ilgiau jis naktimis siūdavo prijuostes, tuo daugiau pinigų uždirbdavo kitą dieną gatvėje.[/quote]Šie trys dalykai – autonomiškumas, sudėtingumas ir ryšys tarp pastangų ir atlygio – yra, kaip dauguma sutiktų, trys savybės, kurias privalo turėti pasitenkinimą teikiantis darbas. Galiausiai, mes tarp 8 ir 17 valandos jaučiamės laimingi ne dėl to, kiek pinigų uždirbame. Esmė ta, ar mūsų darbas teikia mums pasitenkinimą.
Darbas, kuris atitinka šiuos tris kriterijus yra prasmingas. Prasminga būti mokytoju. Prasminga būti gydytoju. Taip pat ir verslininko, o stebuklas drabužių pramonėje – kad ir koks žiaurus ir negailestingas verslas tai buvo – buvo tas, kad tokiems kaip Borgenichtai, vos išlipusiems iš laivo, leido taip pat sėkmingai atrasti prasmingą veiklą.
Kai Luisas Borgenichtas grįžo namo pirmą kartą pamatęs vaikiškas prijuostes, jis sušoko džigą. Jis dar nieko nebuvo pardavęs. Jis vis dar buvo beviltiškas skurdžius ir žinojo, kad įgyvendinti tai, ką jis sumanė, prireiks ilgų sekinamo darbo metų. Bet jis išgyveno ekstazę, nes ta begalybė sunkaus darbo metų jam neatrodė našta.
Bilas Džojus jautė tą patį, kai pirmą kartą atsisėdo prie kompiuterio Mičigane. Ir „The Beatles“ neatsitraukė pasibaisėję, kai jiems pasakė, kad teks groti septynias dienas per savaitę po aštuonias valandas per vakarą. Jie griebė galimybes. Sunkus darbas yra katorga tik tuomet, jei jis neturi prasmės. Kai jis prasmingas, jis tampa dalyku, kuris priverčia čiupti į glėbį žmoną ir sušokti džigą.
[source]Šaltinis: Malkolmo Gladvelo knyga „Išskirtys“ (angl. „Outliers“), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Eugrimo“ leidykla. Norėdami įsigyti šią knygą, apsilankykite oficialioje leidyklos svetainėje.[/source]
