„Gyvenau šiaurinėje universitetinio miestelio dalyje, Kompiuterių centras taip pat buvo šiaurinėje dalyje. Kiek laiko aš ten praleisdavau? O, siaubingai daug. Centro durys buvo atviros dvidešimt keturias valandas per parą“, – teigia Bilas Džojus.
Taip pat jis minėjo, kad tais laikais Kompiuterių centre pasilikdavo visą naktį ir pareidavo namo tik ryte. Daugiau laiko jis praleisdavo čia nei paskaitose. „Visi mes ten periodiškai susidurdavome su užmiršimo pasirodyti paskaitose košmaru, net nesuvokdavome, kad buvome užrašyti į šias paskaitas“, – pastebi Bilas.
[post_blocks]Tačiau problema buvo ta, kad visiems studentams buvo duodama sąskaita su fiksuota pinigų suma, tad laikas išsibaigdavo. Kai registruodavaisi, buvo privaloma nurodyti, kiek laiko norėsi praleisti prie kompiuterio. „Jie duodavo maždaug valandą“, – atsimena Džojus.
Bet kažkas suvokė, kad jei užrašysi „laikas lygu“ ir tada raidę, t.y. t = k, nuo sąskaitos nebus nuskaičiuota. Tai buvo programinės įrangos klaida. Galėjai įrašyti šią eilutę ir sėdėti ten amžinai.
Tik pažvelkite į palankių progų srautą Bilo Džojaus kelyje. Kadangi taip nutiko, kad jis įstojo į tokią perspektyvią mokyklą kaip Mičigano universitetas, jis užuot dirbęs su perfokortomis, galėjo praktikuotis laiko paskirstos sistemoje.
Kadangi taip nutiko, kad Mičigano universiteto sistemoje buvo įsivėlusi klaida, jis galėjo programuoti kiek tik norėjo. Kadangi universitettas veikė ištisą parą, jis galėjo pasilikti ten visai nakčiai. Ir kadangi jis galėjo tam skirti tiek daug valandų, atėjus metui, kai jam pasitaikė proga perrašyti UNIX operacinę sistemą, jis buvo pasiruošęs tokiai užduočiai.
Bilas Džojus buvo talentingas. Jis norėjo mokytis. Tai svarbi dalis. Bet prieš jam tampant ekspertu, kažkas turėjo duoti galimybę sužinoti, kaip tapti ekspertu.
Jis įgudo tik antraisiais metais, t.y. kai sukūrė programinę įrangą, kuria žmonės naudojasi ir šiandien, pvz. „Mac Os X“ operacinė sistema bei „Sun Microsystems“ (jis buvo vienas iš šios bendrovės įkūrėjų) programinė įranga, kuri leidžia prisijungti prie interneto.
Kai žurnalistas paprašė suskaičiuoti, kiek maždaug truko jo praktika valandomis, Bilas Džojus ėmė svarstyti: „Mičiganas. 1971-ieji. Rimtas užsiėmimas programavimo nuo antro kurso. Pridėkite vasaras, dar dienas ir naktis pirmaisias metais Berklyje. Penkeri metai. Nors nepradėjau tuo užsiimti nuo pirmos dienos Mičigane. Taigi, taigi galbūt… dešimt tūkstančių valandų? Maždaug tiek.“
[quote align=“right“]Bilas Džojus buvo talentingas. Jis norėjo mokytis. Tai svarbi dalis. Bet prieš jam tampant ekspertu, kažkas turėjo duoti galimybę sužinoti, kaip tapti ekspertu.[/quote]„The Beatles“ sėkmės istorija
Ar dešimties tūkstančių valandų taisyklė yra visuotinė sėkmės taisyklė? Ar pasikapstę giliau kiekvieno stipraus lyderio istorijoje, visad rasime Mičigano universiteto Kompiuterių centro ekvivalentą – tam tikrą ypatingą galimybę praktikuotis?
Išbandykime šią idėją su kitu pavyzdžiu. Kad būtų paprasčiau, pasirinkime kiek įmanoma žinomesnį pavyzdį – viena garsiausių visų laikų roko grupių „The Beatles“.
Šios grupės nariai – Džonas Lenonas, Polas Makartnis, Džordžas Harisonas, Ringo Staras – į Jungtines Valstijas atvyko 1964 metų vasarį, pradėdami vadinamąją „britų invaziją“ į Amerikos muzikos sceną ir išleisdami virtinę populiarių įrašų, kurie pakeitė populiariosios muzikos įvaizdį.
Mus dominančiu aspektu pirmas įdomus dalykas apie „The Beatles“ yra tai, kiek laiko jie grojo kartu prieš atvykdami į Jungtines Valstijas. Lenonas ir Makartnis pirmą kartą pradėjo kartu groti 1957 metais, t.y. septyneri metai prieš atskrendant į JAV. Beje, laiko tarpas tarp grupės įkūrimo ir jų neabjotinai didžiausių meninių pasiekimų – albumų „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ ir „The Beatles (White Album)“ – dešimt metų.
