Asmeninis tobulėjimas

Išskirtys (I dalis)

Kodėl kai kurie susilaukia stulbinamos sėkmės, o kiti, panašių gabumų žmonės, nepajuda iš vietos?

Nepaprasta Bilo Džojaus sėkmės istorija

1971-aisiais Mičigano universitetas atidarė savo naują Kompiuterių centrą. Milžiniški universiteto didieji kompiuteriai stovėjo didelės baltos patalpos viduryje ir priminė fantastinį filmą.

Mičigano universitetas turėjo vieną pažangiausių informatikos studijų programų pasaulyje, ir per Kompiuterių centro gyvavimo laiką šioje baltoje patalpoje apsilankė tūkstančiai studentų, tarp kurių buvo ir nerangus paauglys, vardu Bilas Džojus.

[post_blocks]

Džojus atvyko į Mičigano universitetą Kompiuterių centro atidarymo metais. Jam buvo šešiolika. Netoli Detroito esančios Nort Farmingtono vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje Bilas buvo išrinktas „stopriausiu mokiniu“, kas, pasak jo, reiškė, kad jis buvo „nuoboda be pasimatymų“.

Jis manė, kad galiausiai taps biologu ar matematiku. Bet vėliau, pirmaisiais studijų universitete metais, atsitiktinai užklydo į Kompiuterių centrą – ir užkibo.

XX a. dešimtmečio pradžioje, kai Džojus mokėsi programavimo, kompiuteriai buvo kambario dydžio. Viena mašina (kuri turbūt turėjo mažiau pajėgumo ir atminties nei dabartinė jūsų mikrobangų krosnelė) galėjo kainuoti daugiau kaip milijoną dolerių.

Kompiuteriai buvo retas dalykas. Jei vieną radote, tai buvo sunku gauti prieigą. Jei sugebėjote gauti prieigą, tai galėjo kainuoti visas jūsų santaupas.

Maža to, pats programavimas buvo siaubingai varginantis. Tai buvo laikas, kai kompiuterio programos buvo kuriamos naudojant kartonines perfokortas. Kiekviena kodo eilutė būdavo įspaudžiama kortelėje perforatoriumi. Sudėtingas programas galėjo sudaryti aukštos krūvos iš šimtų, jei ne tūkstančių šių kortelių.

Kai tik programa būdavo paruošta, reikėdavo eiti prie bet kurio didžiojo kompiuterio, prie kurio turėjote  prieigą, ir paduoti operatoriui krūvą kortelių. Kadangi kompiuteris galėjo vienu metu atlikti tik vieną užduotį, operatorius jūsų programai paskirdavo laiką, ir savo kortelių galėjote neatgauti kelias valandas ar visą dieną.

Ir jei savo programoje padarėte nors vieną klaidą – net spausdinimo – turėsite atsiimti korteles, aptikti klaidą ir pradėti visą procesą iš pradžių. Tokiomis aplinkybėmis bet kam buvo be galo sudėtinga tapti programavimo ekspertu.

[quote align=“right“]Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Mičigano universitetas vienintelis turėjo kompiuterių centrą, kuriame vienu metu galėjo programuoti šimtas žmonių. Tai buvo galimybė, kuri atsivėrė Bilui Džojui, kai jis 1971-ųjų rudenį atvyko į universiteto miestelį. Jis pasirinko Mičigano universitetą ne dėl jo kompiuterių. Vidurinėje mokykloje jis su kompiuteriai neturėjo nieko bendra. Bilas domėjosi matematika ir inžinerija.[/quote]

Šitaip buvo iki septintojo dešimtmečio vidurio, kai buvo rastas programavimo problemos sprendimas. Kompiuteriai tapo pakankamai galingi, kad galėtų atlikti daugiau kaip vieną „paskyrimą“ vienu metu.

Savo ruožtu tai reiškė, kad programuotojams daugiau nebereikėjo fiziškai įteikti operatoriui savo krūvų kortelių. Buvo galima pastatyti daugybę terminalų, visus juos sujungti su didžiuoju kompiuteriu, ir kiekvienas galėjo dirbti – tiesiogiai – vienu metu.

Štai čia prasideda Mičigano universiteto vaidmuo, nes tai buvo vienas iš pirmų prie laiko paskirstos perėjusių universitetų pasaulyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Mičigano universitetas turėjo pakankamai kompiuterinio pajėgumo, kad Kompiuterių centre vienu metu galėtų programuoti šimtas žmonių.

Tai buvo galimybė, kuri atsivėrė Bilui Džojui, kai jis 1971-ųjų rudenį atvyko į universiteto miestelį. Jis pasirinko Mičigano universitetą ne dėl jo kompiuterių. Vidurinėje mokykloje jis su kompiuteriai neturėjo nieko bendra. Bilas domėjosi matematika ir inžinerija.

Bet kai pirmaisiais studijų metais jis užsikrėtė programavimo virusu, Bilas dėl laimingo atsitiktinumo pateko į vieną iš kelių vietų pasaulyje, kur septyniolikmetis gali programuoti viską, ką tik nori.

Žymos