Sėkmingos įmonės

IKEA sėkmės istorija (I dalis)

Didžiausios baldų prekybos bendrovės sėkmės istorija

Pirmoji ekspozicija

IKEA negalėjo daugiau išlikti vieno žmogaus firma. Ingvarui nebeužteko mamos, tėčio bei kitų artimųjų, padedančių pakuoti daiktus pagalbos. 1948 metais buvo priimtas pirmasis darbuotojas Ernstas Ekstromas, kuris pasiliko įmonėje visą laiko ir prižiūrėjo sąskaitas. Dar po dviejų metų įmonė išaugo iki aštuonių darbuotojų.

Vėliau užsakymų paštu konkurencija tapo milžiniška, kas paskatino kainų karus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti lyginimo lentą „Mellby“, kurią vieną sezoną pavykdavo parduoti už 23 kronas, vėliau konkurentai „Gunnars“ kainą sumažino iki 22,5 kronos, o IKEA savo ruožtų ją atpigino dar kartą iki 22 kronų ir taip be galo.

[post_blocks]

Žingsnis po žingsnio, maža kaina paveikė produktų kokybę neigiama prasme. Pradėjo kilti nepasitenkinimas ir darėsi aišku, kad užsakymų paštu verslas ilgai neišsilaikys. Didžiausia šio verslo problema buvo ta, kad klientai patys negalėjo paliesti prekių, turėjo pasitikėti katalogo ar reklamos aprašymu.

Po ilgų naktinių diskusijų su savo kolegomis, Ingvaras Kampradas priėmė rizikingą, tačiau labai svarbų sprendimą – parodų organizavimas. Žmonės galės ateiti į parodą, patys pamatys baldus ir turės galimybę palyginti skirtingų kainy kokybę.

1953 m. kovo 18 d. Elmhute buvo atidaryta pirmoji baldų ekspozicija. IKEA buvo pionieriai – niekur kitur ekspozicijos nebuvo organizuojamos. Sėkmė buvo staigi ir netikėta – prie parodos atidarymo laukė tūkstančio žmonių minia. Darbuotojai ėmė baimintis ar antras aukštas atlaikys tiek daug žmonių. Laimei, atlaikė. Vėliau tais metais buvo suorganizuota dar ne viena paroda, o apsilankiusiųjų skaičius viršija 10 tūkst. lankytojų.

Nepaliaujamas augimas

Gyvenimas kaime ėjo į pabaigą, o IKEA po truputį įgavo tikros įmonės pavidalą. Daugelis nerašytų įstatymų vėliau jau buvo „užrašyti“ teisiškai. Nors kompanija ir sparčiai plėtojosi, IKEA nepamiršo savo filosofijos ir vertybių: paslugumo, taupumo ir stipraus atsakomybės jausmo.

[quote align=“left“]Į pirmąją IKEA baldų ekspoziciją susirinko daugiau nei tūkstantis žmonių. Įmonė nesitikėjo nieko panašaus, tad pritrūko bandelių ir kavos. Laimei, didžiausios katastrofos išvengta – nuo per didelio žmonių skaičiaus galėjo įkristi visas antras aukštas.[/quote]

Taupumą iliustruoja vienas incidentas. Vieną rytą kasininkė ant stalo paliko ritinėlį pašto ženklų. Ingvaras įsiuto. Jis suskaičiavo, kiek pašto ženklai yra verti ir reikalingą sumą – apie penkioliką kronų – padėjo jai ant stalo. Tada kasininkė išraudusi iš gėdos atėjo ir pasakė, kad kažkas ant stalo paliko pinigus už pašto ženklus, kuriuos ji pamiršo užrakinti. Ji niekada to nepamiršo.

Tai buvo pamoka, kiek daiktai verti. Iki šios dienos IKEA viską bando aiškiai įkainoti ir patiekti žmonėms. Net reklaminėse brošiūrose nurodoma, kiek kainuoja jas paruošti. Tokia atviros kainodaros politika.

Kompanija negailėjo pinigų tik bandelėms bei kavai, kurias siūlė savo klientams apsilankiusiems parodose. Šis siūlymas peraugo į kelis populiarius restoranus, kurių bendra apyvarta šiandien siekia apie 2 milijardus kronų. Kaip teigia Ingvaras Kampradas: „Joks geras sandoris nesudaromas tuščiu skrandžiu“.

Maistas svarbus todėl, kad žmonės čia atvykdavo iš visos šalies. IKEA pritraukdavo turistus. Keliauti buvo brangu, bet vėliau pasirašyta sutartis su „Swedish Railways“ sumažino kelionės kainas. Palaipsniui veikla nuo restorano išsisplėtė iki savo viešbučio su didžiuliu baseinu.

Antroje dalyje aprašysime kaip konkurentai kovojo su IKEA, surenkamųjų baldų „gimimą“, gamybos perkėlimą į Lenkiją, Europos „užkariavimą“ bei aptarsime IKEA ateities perspektyvas.

[source]Šaltinis: Bertilio Torekulo knyga „IKEA Sėkmės istorija“, kurią jis parašė bendradarbiaujant su IKEA įkūrėju, Ingvaru Kampradu. Šią knygą Lietuvoje išleido „Obuolio“ leidykla. Ją įsigyti galite internetinėje parduotuvėje Level.lt.[/source]