Apie Ingvarą Kampradą (Ingvar Kamprad) sklando įvairiausios legendos. 2004-iais pasaulis nustebo išgirdęs, kad būtent jis, t.y. kuklus ir niekam nežinomas Švedijos pilietis, tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi, pralenkęs net Bilą Geitsą.
Jo kuklumą patvirtina viena istorija. Pasakojama, kad vieną vėlų žiemos vakarą su žmona Kampradas buvo užtiktas autobusų stotelėje, vietoj to, kad grįžimui pasinaudotų taksi, kuriam pinigų tikrai būtų nepritrūkęs.
Šiame, trijų dalių straipsnių cikle, papasakosime jums apie šią neeilinę asmynybę ir jo daugiau nei 50 metų kurtą baldų imperiją IKEA. Tekstas paremtas Bertilio Torekulo parašyta knyga „IKEA sėkmės istorija„, kurią Lietuvoje išleido „Obuolio“ leidykla.
[post_blocks]Vaikystė ūkyje
1926 m. kovo 30 d., Smolando provincijoje, pietų Švedijoje gimė Ingvaras Feodoras Kampradas. Pirmuosius penkerius metus Ingvaras praleido Majtorpe, ūkyje prie Jungbio kelio. Jo senelis iš motinos pusės buvo parduotuvės savininkas. Be to turėjo žemės, kurios dalį palikimu gavo Ingvaro mama.
Tuo tarpu tėvas per tuos penkerius metus kasdien 20 km. mindavo dviračiu ar arklio pakinkytu vežimu į savo ūkį Elmtariude. Kai Ingvarui sukako septyneri, šeima persikėlė į šį ūkį. Tiesa, berniuko tėvas visai nenorėjo būti ūkininku, tačiau motinos žodis šioje šeimoje buvo įstatymas.
Visų mylima Ingvaro mama anytos šešėlyje neprarado geros nuotaikos. Ji buvo nuostabi asmenybė, kuriai nieko nebuvo neįmanoma. Nežinia, ką ji galvojo, tačiau, kaip ir vyras, sutikdavo su viskuo, ką nuspręsdavo Ingvaro močiutė. Buvo „senoji ponia“ ir „jaunoji ponia“, kiekvienas žinojo jų valdžios skirtumus.
Mama netruko sužinoti apie nekokius vyro verslo reikalus, taigi jam pritariant, nors ir be didesnio entuziazmo, atidarė svečių namus. Būdavo nuomojami kambariai vasarotojams. Mama skolindavosi iš močiutės kai kuriuos kambarius, ir už tai svečiai mokėdavo keliomis taip reikalingomis kronomis daugiau.
Ingvaro mama tylomis toliau dirbo savo didvyrišką darbą. Nesulaukusi penkiasdešimties susirgo vėžiu, taip niekada ir nepabuvusi „vyresniąja ponia“. Ji mirė jauna, sulaukusi vos penkiasdešimt trejų metų. Ingvarui tuo metu buvo dvidešimt septyneri.
[quote align=“left“]Būdamas penkerių metų, Ingvaras Kampradas nusipirko šimtą degtukų dėžučių už 88 eres ir pardavė jas už maždaug 200 erių (2 kronas).[/quote]Pirmasis versliukas
Nors Ingvaras prisipažįsta, jog nuo mažumės jam nesvetimas bandos jausmas, tačiau vienu atžvilgiu berniukas buvo išskirtinis dar vaikystėje – jis anksti ėmė sudarinėti verslo sandorius.
Teta Kampradui padėjo nusipirkti pirmąją šimto degtukų dėžučių pakuotę viename Stokholmo turgų, kuri kainavo 88 eres. Tada vaikis pardavė dėžutes nuo vienos iki dviejų erių už vienetą, o kartais nusišypsodavo laimė rasti pirkėją, nupirksiantį dėžutę už 5 eres. Tuo metu Ingvarui buvo vos penkeri metukai.
Vėliau berniukas ėmė pardavinėti kalėdinius atvirukus ir sieninius plakatus, gaudydavo žuvis ir važinėdamas dviračių ją pardavinėdavo, rinkdavo brukes, kurias autobusu siųsdavo pirkėjui į Leitorpą. Sukakus vienuolikai pagrindiniu jo verslu tapo sodo sėklų prekyba.
Galiausiai, dar truputį paūgėjus, Ingvaras Kampradas pasiėmė vienintelę „tikrą“ jo gyvenime paskolą. Banko „Skanska“ Leitorpe valdininkas Ekstromas paskolino Ingvarui apie 500 kronų be jokio užstato. Sekančią dieną Ingvaras jau užsakinėjo 500 vnt. rašalinių rašiklių iš Paryžiaus.
Natūralu, kad kylant pasitikėjimui savimi, Ingvaro prekybinė veikla tapo jo manija. Tas jausmas – kai perki pigiau, o parduodi brangiau – yra toks nepakartojamas, kad norisi jį pakartoti šimtus kartų.