„Dujos – kaip ginklas: dega, sprogsta ir dusina“
Rusijoje išgaunamos gamtinės dujos šildo pusę Europos. Tačiau ne tik šildo. Dujos – tai ginklas. Labai pavojingas ginklas. Taip buvo visada. Europos gyventojai labai priklausomi nuo Rusijos dujų, pvz. Suomija, ir ne tik ji, 100 proc. dujų importuoja būtent iš „Gazprom“.
Dujų bijomasi ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje, be to, net pačiame „Gazprom“. Koncerno senbuviai pasakoja, kad dujų gavyba, palyginti su bet kokiu kitu verslu, visada buvo laikoma pačiu sunkiausiu ir nedėkingiausiu darbu.
[post_blocks]Bendras „Gazprom“ vamzdynų ilgis Rusijos teritorijoje – 159,5 tūkst. km. Atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ – didžiausias pagal finansines realizacijas apimtis Rusijos kompanija ir didžiausia pasaulyje dujų gavybos, transportavimo ir paskirstymo kompanija, todėl verta apie ją pakalbėti plačiau.
Ministerija tampa korporacija
Devintojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos dujų pramonės ministras Viktoras Černomyrdinas suprato, kad senoji ministerinė dujų pramonės valdymo sistema griūva, todėl ėmėsi milžiniškos struktūros reorganizacijos. Būtent Černomyrdinas laikomas „Gazprom“ įkūrėju.
Prieš pradėdamas reformas, Černomyrdinas su savo pavaldiniais pradėjo keliauti į Vakarus – Vokietiją, Italiją. „Tuo metu kalbėjau, kad privalom sukurti tokią dujų sistemą, kad net kvailys atėjęs į valdžią negalėtų jos sugriauti. Nagrinėjom visas pasaulio sistemas ir ėmėm iš jų, kas geriausia“. Dabar jau buvusio ministro komanda kaip sektiną pavyzdį pasirinko ENI – Italijos valstybinę dujų kompaniją.
1989 m. Černomyrdinas pertvarkė savo vadovaujamą ministeriją į Valstybinį dujų koncerną „Gazprom“. Tuo metu Sovietų Sąjunga jau byrėjo, kol 1991 m. žlugo. O sovietų dujų ūkis – ne.
Liberalizavus kainas didžioji dauguma sovietinių įmonių bankrutavo, buvo pusvelčiui parduotos abejotinos reputacijos kompanijoms ir žmonėms, o pusė dujų gavybos, transportavimo ir paskirstymo įmonių – ne. Jos tebepriklauso valstybei. Neabejotinai Černomyrdino dėka.
[quote align=“right“]Bendras „Gazprom“ vamzdynų ilgis Rusijos teritorijoje – 159,5 tūkst. km. Atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ – didžiausias pagal finansines realizacijas apimtis Rusijos kompanija ir didžiausia pasaulyje dujų gavybos, transportavimo ir paskirstymo kompanija.[/quote]1992 m. gruodžio 14 d. Rusijos liaudies deputatų suvažiavime Viktoras Černomyrdinas prezidento Boriso Jelcino siūlymu buvo išrinktas ministru pirmininku.
Regis, „Gazprom“ galėjo triumfuoti, kad jo korporaciniai interesai dabar ginami vyriausybėje pačiu aukščiausiu lygiu. Tačiau greitai paaiškėjo, kad valstybės ir kompanijos interesai daug kuo skiriasi.
Be to, didžiausias „Gazprom“ „tėvo“ tikslas buvo neleisti privatizuoti valstybinės kompanijos. O pasikėsinimų būta nemažai. Tiksliau kalbant, „Gazprom“ ir buvo privatizuojamas, tačiau Černomyrdinui pavyko pasiekti, kad privatizacija vyktų ypatingomis, valstybei palankesnėmis sąlygomis.
Bandymas užgrobti „Gazpromą“
1997 m. valstybei tiesiogiai per Valstybės turto ministeriją priklausė 38 proc. akcijų ir dar 10 proc. akcijų per valstybinę kompaniją „Rosgazifikacija“. Nepaisant to, kad nominaliai tos akcijos priklausė valstybei, jos patikėjimo teise buvo perduotos valdyti pačiam „Gazprom“, tikriau tariant, vienam fiziniam asmeniui. Tad 1997 m. visas „Gazprom“ priklausė vienam žmogui. Jis – Remas Ivanovičius Viachirevas.
Tuo metu Kuro ir energetikos ministro pareigas ėjo Borisas Nemcovas. Jis ilgai ir sunkiai aiškinosi dėl tos patikėjimo sutarties, dėl to visiškai susigadino santykius su Černomyrdinu ir sužlugdė savo karjerą. Bet akcijų patikėjimo sutartį vis dėlto atgavo ir – tikrąja to žodžio prasme – gavo infarktą.
Maža to, kad valstybė atidavė „Gazprom“ valdyti Viachirevui, sutartyje dar buvo numatytas opcionas, pagal kurį Viachirevui kaip dovana už valstybės akcijų valdymą buvo numatyta teisė išpirkti valstybės akcijų paketą mokant po rublį už akciją.
