Sėkmingos įmonės

„Facebook“ istorija (II dalis)

Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo plėtra ir neįtikėtinas augimas

Didelis investuotojas

Vos tik pasigirdo kalbos, kad Thefacebook.com svarstė galimybę priimti investuotojų, godžioji Silicio slėnio mašina įjungė aukštesnę pavarą. Interesantai plūste plūdo. Biure netilo skambučiai. Investuotojų susidomėjimą dar labiau pagyvino tituliniame laikraščio „Los Angeles Times“ puslapyje sausio 23 d. išspausdintas straipsnis apie portalą.

Trumpoje įmonės prezentacijoje teigta, kad tuo metu Thefacebook.com turėjo 2 milijonus aktyvių vartotojų (tai buvo vasario vidury) ir veikė 370 mokyklų. Tačiau investuotojų dėmesį traukė tai, kaip vartotojai įsitraukė į portalą: 65 proc. jų prisijungdavo portale kasdien, o 90 proc. – bent kartą per savaitę.

[post_blocks]

Pagal kompanijos dokumentus iki vasario 9 d. dvylika rizikos kapitalo firmų, keturios didžiosios technologijų kompanijos ir „Washington Post“ aktyviai siūlė sandėrius „The Facebook“ kompanijai. Parkeris nusprendė net nesikalbėti su tais, kuriems dar reikėjo ką nors įrodinėti. Taip atsisijojo keletas žymių kandidatų.

Nepaprastai atkakliai „The Facebook“ kompanijos dalies ėmė siekti legendinis rizikos kapitalo fondas „Accel Partners“. Kurį laiko Markas su Šonu vengė šio fondo atstovų, nes manė, kad rizikos kapitalo fondai nenori suprasti verslo esmės ir vizijos. Tuo tarpu „Accel Partners“ atkakliai „persekiojo“ jaunuosius interneto užkariautojus.

Galiausiai „Accel Partners“ pateikė pasiūlymą – 10 mln. dolerių investicija už 8 proc. akcijų. Tai įmonės vertę padidintų iki 80 mln. dolerių. „The Facebook“ komanda apstulbo – simpatijos ėmė krypti rizikos kapitalo fondo pusėn. Be to, „Accel“ turi daug patirties bei ryšių Silicio slėnyje.

Galiausiai 2005-ųjų balandžio 6 d. „Accel Partners“ ir „The Facebook“ priėjo tokį susitarimą, kuris reiškė, jog po investicijos portalo vertė išaugs beveik iki 98 mln. dolerių. „Accel“ pasižadėjo investuoti apie 12,7 mln. – pribloškiančią sumą tokiai mažai kompanijai. Jai atiteko apie 15 proc. nuosavybės.

[quote align=“right“]2005-ųjų balandžio 6 d. “Accel Partners” ir “The Facebook” priėjo tokį susitarimą, kuris reiškė, jog po investicijos portalo vertė išaugs beveik iki 98 mln. dolerių. “Accel” pasižadėjo investuoti apie 12,7 mln. – pribloškiančią sumą tokiai mažai kompanijai. Jai atiteko apie 15 proc. nuosavybės.[/quote]

Pagaliau „The Facebook“ turėjo užtektinai pinigų. Kompanija dabar jau galėjo pasamdyti tiek darbuotojų, kiek reikia. Serverių nereikės sujungti raizginiais. Tikrasis augimas dar tik prasidės.

Talentų medžioklė

Regis, Thefacebook.com galimybėms nebuvo ribų. Pinigai nebebuvo kliūtis, tad svarbiausiu feisbuko prioritetu tapo naujų darbuotojų samdymas. Tačiau žmonės dvejojo, ar norėtų dirbti šioje kompanijoje. Dauguma interneto šulų vis dar skeptiškai vertino socialinių tinklalapių galimybes. Trūko pasitikėjimo, kad tai gali virsti realiu verslu.

Kita ne mažiau svarbi priežastis buvo ta, kad naujoji kompanija jau spėjo pelnyti siautulingą reputaciją. Daugybė žmonių iš pradžių nesusidomėjo darbu „The Facebook“. „Girdėjau, kaip tie vyrukai mėgsta smagintis. Man buvo per daug neaiškumų“ – prisimena Robin Rid (Robin Reed), žinoma projektų personalo vadybininkė.

„The Facebook“ egzistavo savi reikalavimai samdomiems darbuotojams. Kažkodėl ši kompanija labai vertino jaunimą. Ir pačių geriausių. Mesta mokykla šiems mokslų nebaigusiems, kovojantiems su nusistovėjusiomis nuostatomis savamoksliams žmonėms atrodė didelė vertybė.

Pabandę išsiaiškinti, kas už ką atsakingi, Markas pamatė, jog pagalba „The Facebook“ vartotojams užsiėmė tik vienas studentas iš Berklio universiteto, kuris dirbo nepilną darbo dieną savo namuose. Šis studentas tuo metu turėjo 75 tūkst. neatsakytų vartotojų užklausų. Kitą savaitę buvo pasamdyti septyni pagalbininkai, tačiau per tą laiką laiškų skaičius pasiekė jau 150 tūkst., kol pagaliau ėmė mažėti.

Vėliau vistik pavyko įkalbėti Robin Rid prisijungti prie kompanijos. Jai prireikė daug daugiau laiko, nei tikėjosi, kad rastų tinkamų žmonių. Daugeliui patyrusių inžinierių nepatiko pati idėja dirbti dvidešimtmečiui, kuris iki šiol net neturėjo normalaus darbo. Be to, daugelį interesantų baugino Šono Parkerio reputacija, ypač kai jis buvo kompanijos prezidentu.