Portalas tampa verslu
Pasibaigus 2004-ųjų pavasario semestrui Harvarde, Thefacebook.com reikalai tik įsivažiavo. Artėjant gegužei prie pabaigos jis veikė jau trisdešimt keturiose aukštosiose mokyklose ir turėjo beveik 100 tūkst. vartotojų.
2004-ųjų birželį Eduardas Saverinas (Eduardo Saverin) atidarė banko sąskaitą ir į ją pervedė daugiau kaip 10 tūkst. dolerių iš savo kišenės kompanijos išlaidoms bei pradėjo toje pačioje sąskaitoje kaupti įplaukas iš reklamos. Pirmoji reklaminė kampanija feisbuke buvo specialiai studentams skirtos „MasterCard“ kreditinės kortelės pristatymas. Per vieną dieną kompanija susilaukė daugiau paraiškų negu per keturių mėnesių reklaminę kampaniją kituose portaluose.
[post_blocks]Tuo tarpu Markui Zukerbergui pajamų didinimas iš reklamos atrodė mažiau svarbus nei pastangos išlaikyti patenkintus vartotojus. Jis leisdavo ką nors reklamuoti portale, bet tik pagal jo nustatytas sąlygas. Džošua Aiversonas (Joshua Iverson), pardavimų vadybininkas vėliau teigė: „Markas niekada nenorėjo reklamos. Jų komandoje verslininkas buvo Eduardas“.
Vėliau Markas nutarė perkelti įmonę į pažadėtąsias technologijų žemes – Kaliforniją, Palo Alto, kur įsikūrusios visos įtakingiausios interneto bendrovės, tokios kaip „Amazon“, „Google“, „Apple“, „eBay“ ir kt. Jis rado vienaukštį, keturių kambarių namą ir neilgai trukus persikėlė ten su keletu komandos narių.
Kontroversiškasis Šonas Parkeris
Zukerbergo elektroninio pašto dėžutėje atsirado laiškas nuo Šono Parkerio (Sean Parker). Jis įsiteikė Markui, paminėdamas „Napster“ programą, kurią buvo sukūręs ir pasiūlė pristatyti „The Facebook“ nuovokiems San Francisko investuotojams. Taip pat paminėjo, kad pažįsta „LinkedIn“ ir „Tribe“ vadovus. Saverinas parašė jam ir susitarė dėl vakarienės Niujorke.
[quote align=“right“]Šonas Parkeris – unikalaus tipo verslininkas netgi Silicio slėnyje. Dėl ligų vaikystėje jis daug laiko praleisdavo namuose, išnaudodavo tas valandas skaitydamas bei mokydamasis kompiuterių programavimo.[/quote]Po susitikimo paaiškėjo, kad Šono ir Marko vizijos dėl Thefacebook.com ateities sutampa. „Jo galvoje nesisuko mintis „užkalam kuo daugiau pinigų ir pasitraukiam“, – prisimena Parkeris. Marko užmokai Šonui atrodė nepaprastai ambicingi, net „imperatoriški“. Netrukus Zukerbergas pakvietė Parkerį atsikraustyti į jų išsinuomotą namą, o tų pačių metų Rugsėjį Markas jau vadino Parkerį kompanijos prezidentu.
Parkeris – unikalaus tipo įmoninkas netgi Silicio slėnyje. Dėl ligų vaikystėje jis daug laiko praleisdavo namuose, išnaudodavo tas valandas skaitydamas bei mokydamasis kompiuterių programavimo.
1999-iais, vos baigęs vidurinę mokyklą padėjo Šonui Faningui sukurti „Napster“. Ši programa iliustravo iš esmės naują interneto tendenciją: vartotojai susijungdavo vieni su kitais tiesiogiai be tokių didelių kompanijų kaip „eBay“, „Yahoo“ ar „Microsoft“ tarpininkavimo.
Nepaisant to, kad neturi įgijęs formalaus išsilavinimo ir nesilaiko verslo normų, Parkeris turi labai gerą galvą verslui. Jį netgi galima pavadinti verslo menininku, jei tik šie žodžiai dera tarpusavyje. Jis sujungia subtilų verslo istorijos, ekonomikos ir elgesio supratimą su menišku nekantrumu, impulsyvumu bei geresnio pasaulio vizija.
Nepasotinamas skaitytojas, ypač mėgstantis politiką, savamokslis Parkeris noriai pasidalys savo mintimis apie žiniasklaidos teoriją nuo pat Gutenbergo. Labiausiai jam patinka kalbėti – greitai, intensyviai, dažniausiai apie idėjas. Į „The Facebook“ kompaniją jis įnešė tiek supratimą apie verslo realijas, tiek filosofines diskusijas, per kurias Zukerbergas išgrynino savo viziją galutinai.
Antroje dalyje aprašysime „Facebook“ projekto virtimą tikru verslu: investuotojų susidomėjimą, talentų medžioklę, pajamų šaltinius.
