Tikros istorijos

Dešimt žiauriausių pasaulio verslininkų

verslas.in
Bendrovės lėšų pasisavinimas, darbuotojų skurdas ir mirtys..

Žodis „žiaurus“ turi daugelį reikšmių, tačiau visada – neigiamą. Tiesa, kiekvienas gali skirtingai interpretuoti tam tikrus veiksmus – tai, kas vienam atrodys „žiauru“, nebūtinai yra „žiauru“ kitam. Nepaisant to, mes suskaičiavome dešimt šiuolaikinės istorijos verslininkų, kurių veiksmai gali būti traktuojami kaip „žiaurūs“.

Šie veiksmai apima gyvybės atėmimą tiesioginiu būdu, o taip pat ir tam tikras praktikas, kurios netiesiogiai gali nulemti žmonių skurdą ar žūtį. Tarp „žiaurių“ veiksmų įtraukėmė didžiulių pinigų pasisavinimą asmeniniams tikslams. Nieko nelaukiame ir pateikiame dešimties žiauriausių verslininkų sąrašą.

[quote]Velnias - žiaurumo personifikacija

Kas yra žiaurumas?
Blogis arba žiaurumas – gėrio priešingybė, abstraktus apibūdinimas to, kas nepriimtina etikos požiūriu. Blogiu laikomi žalos darymas, kančios sukėlimas, neteisingi veiksmai. Blogiu laikoma ne pats veiksmo rezultatas, o tokių rezultatų siekimas, todėl blogį daryti gali tik sąmoningos būtybės, kai tai jos padaro tyčia, tikslingai, bloga valia. Netyčinis žalos padarymas paprastai nepriskiriamas blogio kategorijai. Daugelyje kultūrų blogiui priskiriama viskas, kas prieštarauja kultūroje vyraujančiai religijai. Dažnai manoma, kad blogis yra ne šiaip abstrakcija, o tam tikros vieningos pasaulyje egzistuojančios jėgos, valios pasireiškimas.[/quote]

Dennis Kozlowskis, apsaugos sprendimų bendrovės „Tyco International“ vadovas. Kozlowskio verslo karjera primena tipinę „iš skurdžių į turčius“ istoriją. Tapęs stambios bendrovės vadovu ir apimtas godumo bei moralės stygiaus, Kozlowskis pasisavino 600 mln. JAV dolerių bendrovės lėšų. Tarp jo išlaidų galima rasti 6 tūkst. dolerių kainavusias dušo užuolaidas ar prabangius vakarėlius su merginomis.

Richardas Scrushis, reabilitacijos įrangos gamintojos „HealthSouth“ vadovas. Iš viso šis vadovas buvo apkaltinas 30 kartų naudojęs neteisėtas praktikas, tame tarpe ir papirkinėjimu gaunant stambius užsakymus, nesąžininga buhalterija, lupikavimu bei pinigų skolinimu, kai bendrovė tuo nesiverčia. Nors jis išvengė kalėjimo 2003-iais metais, po keturių metų buvo nuteistas kalėti šešeriems metams.

Joe Nacchio, didžiausios telekomunikacijų bendrovės JAV „Qwest Communications“ vadovas. Šis vadovas „pasižymėjo“ fabrikuodamas tiesą savo naudai. Nacchio melas apima klaidingus kontraktus su valstybinėmis institucijomis. Jis taip pat pasipelnė iš nelegalių prekybos sandorių akcijų biržoje, po kurių iš viso uždirbo 52 mln. JAV dolerių. Galiausiai, bendrovę įsigijo konkurentai „CenturyLink“.

Sanjay Kumaras, programinės įrangos gamintojos „Computer Associates“ vadovas. Jo žalingos praktikos apima kontraktų sudarymą atbuline tvarka. Kartais kontraktai buvo sudaromi 35-ąją mėnesio dieną, kas yra visiškai klaidinga. Kumaro machinacijos nebuvo sudėtingos, tačiau atnešė daug žalos – viso bendrovė patyrė 2,2 mlrd. JAV dolerių nuostolių vos per keletą metų. Nuteistas kalėti 12 metų.

Jeffrey Skillingas, energetikos bendrovės „Enron“ valdybos pirmininkas. Šiame sąraše Jeffrey „žaidė“ aukščiausiame lygyje ir kūrė apgaulingą buhalteriją, kuri iškėlė bendrovės kainą pernelyg aukštai, t.y. ne pagal realiąją, o lūkesčių vertę. Visą blogąją vertę bei skolas jis perdavė „Enron“ padaliniui „Chewco“, už kurį buvo atsakingas. Atsakingas už korporacijos žlugimą ir tūkstančių darbuotojų darbo netekimo.

Viršuje nuo kairės: Dennis Kozlowski, Richard Scrushy, Joe Nacchio, Sanjay Kumar, Jeffrey Skilling. Apačioje nuo kairės: Kenneth Lay, Robert Rubin, Sam Walton, Hermann von Siemens, Belgijos karalius Leopoldas II

Kennethas Layus, energetikos bendrovės „Enron“ vadovas. Layus buvo Skillingo partneris sukčiaujant ties buhalterijos ir bendrovės pervertinimo klausimais. Šio vadovo veiksmai nuvedė į stambiausią bankrotą Jungtinių Valstijų istorijoje. Iš viso po žlugimo 2001-iais metais darbo neteko 20 tūkst. energetikos milžinės „Enron“ darbuotojų, kurių dalies gyvenimo santaupos buvo investuotos į bendrovės akcijas (jos taip pat prarastos).

Robertas Rubinas, finansinės institucijos „Goldman Sachs“ valdybos pirmininkas. Rubinas yra vienas iš kelių vyrukų, kuris tiesiogiai susijęs su 2008-iais metais prasidėjusiu ekonominiu nuosmukiu visame pasaulyje. Tapo vienu didžiausiu dereguliacijos Jungtinėse Valstijose šalininku, ko pasekoje finansinės institucijos įgyjo daugiau laisvių. Dirbdamas „Citi“ uždirbo 120 mln. JAV dolerių, o jo darbo rezultatas JAV kainavo 45 mlrd. JAV dolerių.

Samas Waltonas, mažmeninės prekybos tinklo „WalMart“ įkūrėjas ir vadovas. 1962-iais metais įkūręs bendrovę, kuri vėliau tapo didžiausiu mažmeninės prekybos tinklu pasaulyje ir didžiausia darbdave Jungtinėse Valstijose, laikėsi daugybės nesąžiningų praktikų darbuotojų atžvilgiu. Tarkim, pasamdžius darbuotoją jis būdavo atleidžiamas po ne daugiau kaip trijų mėnesių, taip išvengiant mokesčių – tai korporacijai sutaupė milijardus.

Hermannas vos Siemens, konglomerato „Siemens“ vadovas. Hermannas vadovavo bendrovei antrojo pasaulinio karo metu, kai „Siemens“ padėjo naciams statyti infrastruktūrą, skirtą susidorojimui su žydais. Bendrovė statė gamyklas garsiose koncentracijos stovyklose Aušvice bei Buchenvalde. Didžioji dalis darbų buvo atlikta vergų žydų, kurie statė elektros jungiklius kariniams tikslams. Vėliau su tais pačiais žydais buvo šiurpiai susidorota.

Leopoldas II, Belgų karalius, Kongo laisvosios valstijos vadovas. Per 1884-ųjų Berlyno konferenciją Leopoldas įsigijo Kongo regioną Afrikoje. Ten įkūrė privačią organizaciją ir pilnai kontroliavo visą Kongo laisvąją valstiją. Turėjo savo asmeninę armiją, mokesčių rinkėjus. Beprasmiška įvardyti visus armijos padarytus nusikaltimus, tačiau jei glaustai, jie vietinius žmones pavertė vergais, kurie išgavinėjo dramblio kaulo, o vėliau ir kaučiuko išteklius. Tie, kurie priešindavosi, būdavo nužudomi. Kitų šeimos būdavo paimtos kaip įkaitės, kad užtikrintų vyrų darbą.

Tuo metu kai Leopoldas įsigijo Kongo laisvąją valstiją, Afrijos populiaciją sudarė tarp 90 ir 130 milijonų gyventojų. Jo vadovavimo metu buvo nužudyta tarp 10 ir 22 milijonų gyventojų. Galiausiai, Europos valstybės susivienijo ir Leopoldas buvo priverstas apleisti Kongo valstiją Belgijos vyriausybei 1908-iais metais, tačiau pats Leopoldas antrasis niekuomet neatsakė už savo nusikaltimus. Jis mirė būdamas turtingiausiu žmogumi Europoje, o savo sukauptus turtus išleido jachtoms, namams bei paauglėms prostitutėms.

Žiaurumas pasireiškia įvairiomis formomis. Kai kurie sąraše esantys vyrai gali pasirodyti ne kaip žiaurūs, o tiesiog melagiai, apgavikai – tačiau ar pasipelnymas nelegaliais būdais nėra žiauru? Galiausiai, jeigu melą laikytume ne žiaurumu, tai turbūt lieka tai apibūdinti kaip žygdarbį? Kiti žmonės neabejotinai užsidirbo žiaurios asmenybės etiketę, nes jų veikla susijusi su žudymu bei genocidu Antrojo pasaulinio karo metu.

[source]Šaltinis: Sąrašų portalo „Listverse.com“ straipsnis „Dešimt žiauriausių verslininkų“ (angl. „Top 10 Evil Businessmen“) (2012 m. liepos 23 d.) (originali nuoroda). Straipsnis yra verslo edukacijos portalo „Verslas.in“ nuosavybė, tad kopijuoti ar kitaip panaudoti straipsnyje esančią medžiagą – griežtai draudžiama.[/source]
Žymos

Apie autorių

Matthew McCabe

5 komentarai

Komentuoti čia

  • Paskutiniai trys: Waltonas, Siemensas ir Leopoldas sąrašui tinka – visi kiti yra tik gryni sukčiai ir aferistai. Nors iš esmės visi jie tokie.
    Nė vienas stambus kapitalas neatsirado iš sąžiningo darbo . Už kiekvieno iš jų – nusikaltimai.

  • Sąrašėlis tikrai ne toks turėtų būti. Kur Chodorkovskis, Berezovskis, Romanovas ir kiti rusų oligarchai? Ne vienas krauju suteptas.

  • Na ir koks moralas? Kad jei esi turtingas, įtakingas ar už tavęs stovi kokia garsi valstybė tavęs niekas nenubaus ir jokios moralės normos ar žmogaus teisės tau negalioja.

  • Jei atsirastų ekspertas, pasirengęs sąžiningai ir skaidriai išnagrinėti Lietuvos verslininkų veiklos ypatumus – ne tokių kuriozų paskaitytume…

  • Ir vėl juodina verslininko profesiją… įdomu, kiek metų praeis kol verslininkai visuomenėje bus sulyginami su narkotikų prekeiviais, tautos išnaudotojais ir nuodytojais. Apgailėtina. Iš tiesų – apgailėtina. Aš nesuprantu, kam reikia juodinti verslininko profesiją? Juk žmonės nebenorės būti verslininkais vien dėl to, kad visuomenėje nebus pripažįstami, juodinami ir smerkiami be racionalaus pagrindo. Juk ne kaimų laikais gyvenam kai kiekvienas sau drabužius, maistą pasigamina, namus pasistato. Kas bus kai nebus verslininkų? – Nebus, kas užsiims didmenine produkcija, nebus konkurencijos – kainos kils, žlugs šalis, atsiras skurdas, nedarbas, ko pasekoje ir įvairios socialinės problemos kaip alkoholizmas, narkomanija, savižudybės, riaušės ir t.t.
    Beabejo yra ir verslininkų, kurie iš tiesų savo nešvariais darbais purvina verslininko specialybę – moka atlyginimus vokeliuose, slepia mokesčius, klastoja dokumentus, papirkinėja suinteresuotas šalis ir t.t. – tokius „verslininkus“ reikia pažaboti, bet supraskite, kad daugybė verslių žmonių kiaurą parą, 7 dienas per savaitę aria ir tai jų verslai vos laikosi ir daugybė netgi operuoja būdami skolose.
    Tarp kitko – verslo vadybininko specialybė šiais laikais yra labai populiari, bet specialybės paklausa graudžiai atsispindi realybėje – gerbiamų verslininkų yra labai nedaug ir tik todėl, kad žiniasklaida nuolatos, be sustojimo perša visuomenei nuomonę ir verslininko portretą nutapo kaip aferistą, sukčių, išnaudotoją ir t.t.
    Ką aš noriu pasakyti tai, kad mūsų tautai trūksta vieningumo..