Asmeninis tobulėjimas

Dešimt ekonominio mąstymo taisyklių

Ko verslininkas gali pasimokyti iš ekonomisto?

Kiekvienas pasaulį matome savaip. Ekonomistai – ne išimtis. Daugeliui žmonių jų sukurtos teorijos, padarytos išvados ir prielaidos atrodo logiškos, tačiau neretai ir prieštaraujančios sveikam protui.

Kaip mąsto ekonomikos mokslo atstovai ir ko galime iš jų pasimokyti?

Pateikiame dešimt ekonominio mąstymo taisyklių, kurias ėmus taikyti savo gyvenime neabejotinai tapsime produktyvesni.

[post_blocks]

Viskas turi savo kainą

Arba kaip dažnai gyvenime sakoma: „Nemokamų pietų nebūna.“ Tai reiškia daugiau nei akivaizdų teiginį, kad dažnai ko nors įsigijimas nulems pinigų perdavimą. Net veikla, atrodanti nemokama, irgi turi kainą, dažnai vadinama alternatyviaisiais kaštais.

Visi priimame sprendimus, visą laiką sverdami skirtingas galimybes ir jų alternatyviuosius kaštus. Jei šį mėnesį nusipirksime naują porą batų, negalėsime daugiau išleisti kitam dalykui. Jei visą vakarą žiūrėsiu televizorių, neparašysiu naujo savo knygos skyriaus. Dauguma mūsų turi ribotus finansinius išteklius, visi mes turime nustatytą laiko limitą.

Tie patys ribojimai taikomi visiems vienodai, taikomi visiems žmonių sprendimams. Ar tai būtų universitetas, sprendžiantis, kuriems fakultetams reikia naujų profesorių, ar planuojanti kitų metų biudžetą įmonė, ar vyriausybė, svarstanti, pasirašyti naują sutartį ar nutiesti naują kelią, vieno sprendimo priėmimas atmeta kitas alternatyvas.

Aplinkybės visada kinta

Tai yra kitas būdas pasakyti, kad ekonomikos ūkį sudaro milijonai žmonių, kurie nemaloniai reaguoja į aplinką, kurioje yra. Žmogiškoji iniciatyva yra bloga žinia politikos formuotojams, nes tai reiškia, kad politika, kuri statoma ant pagrindo, kad žmonės elgiasi tam tikru būdu, gali būti pakirsta, jei jie pakeis būdą, kaip elgtis reaguojant į politiką.

Didžioji ekonomikos teorijų dalis yra grindžiama vadinamąja ceteris paribus prielaida, reiškiančią, kad visi kiti dalykai lieka nepakitę, išskyrus tą vienintelį specifinį dalyką, kurį jūs bandote analizuoti. Prielaida yra būtina, nes neužtikrinus tam tikrų problemos aspektų izoliuotumo, problema iš viso negali būti tiriama. Bet yra svarbu proceso pabaigoje pagalvoti, kas pasikeis praktiškai, ar tai suteikia kokios nors naujos šviesos visai analizei.

[quote align=“right“]Visi priimame sprendimus, visą laiką sverdami skirtingas galimybes ir jų alternatyviuosius kaštus. Jei šį mėnesį nusipirksime naują porą batų, negalėsime daugiau išleisti kitam dalykui. Jei visą vakarą žiūrėsiu televizorių, neparašysiu naujo savo knygos skyriaus. Dauguma mūsų turi ribotus finansinius išteklius, visi mes turime nustatytą laiko limitą.[/quote]

Gilesnis moralas yra tas, kad iš viso ekonomikos politika nėra kontrolės mechanizmo taikymas viskam. Ilgesniam pokario meto laikotarpiui politika buvo pagrįsta idėja, kad ekonomika yra mašina, apie kurios sraigtelius ir mechanizmus mes galėjome nuolat gauti daugiau ekspertizės, gana sudėtingos, bet stabilios ir nuspėjamos. Tokios sėkmės nėra ir negali būti.

Metaforinės laiko bombos nesprogsta

Tai išplaukia iš taisyklės nr. 2. Visos laiko bombos yra pagrįstos klaidingomis ceteris paribus prielaidomis, kada iš tikrųjų nedarnios tendencijos visada veda į žmonių elgsenos pokyčius, nes jos yra nedarnios.

Aplinkosaugos šalininkai yra ypač entuziastingai nusiteikę laiko bombų atžvilgiu, dėl to ekonomistai taip dažnai atrodo esantys „antižalieji“.

Vienas pavyzdys yra vadinamoji populiacijos laiko bomba. 1968 m. aplinkosaugininkas Paulas Ehrlichas pranašavo, kad žmonių skaičiaus perteklius reiškia, kad dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje šimtai milijonų žmonių numirs iš bado, įskaitant ir daug milijonų išsivysčiusiame pasaulyje.

Tai ne tik kad neatsitiko, bet vidutiniškas kalorijų pasisavinimas nuo 1961 m. išaugo daugiau nei 50 proc., maisto kainos krito stabiliai, o vis dar badaujančių žmonių ženkliai sumažėjo iki 18 procentų visų gyvenančių besivystančiame pasaulyje. Kur dr. Ehrlichas suklydo? Gimstamumas mažėja, kai žmonės turtėja, ir pasaulio populiacija, dabar tikima, stabilizuosis ties 11 milijardų 2100 metais.

Be to, aštuntame dešimtmetyje vyko žemės ūkio technologijų progresas, pavyzdžiui, „žalioji revoliucija“, tad mes dabar esame dar produktyvesni ir efektyvesni maitindami žmones. Pagrindinė badavimo priežastis yra ne maisto, o demokratijos trūkumas, kaip kad yra tose karų plėšomose diktatūrose, kur vyrauja nuolatinis alkis.

Žymos

Apie autorių

Mindaugas Biveinis

2 komentarai

Komentuoti čia

  • Čia apie „viskas turi savo kainą“ pastraipą ir pinigų atidavimą. O ar jūs tikrai galvojate, kad visada atidavę pinigus gailėsitės? Kartais viską reikia labai preciziškai apskaičiuoti ir laiko tam pradeda nebepakakti. Tarkim imkime kaip pavyzdį eksporto įmones. Vis vien, jeigu yra dirbama su eksportu ir yra labai daug vyksmų kuriuos reikia suvaldyti ir tam yra naudojamos tam tikros logistikos programos. Ir tai yra perkama kaip paslauga iš transportų valdymų sistemos paslaugų srities. Ir tai yra skaitoma kaip pinigų atidavimas?