Asmeninis tobulėjimas

Dešimt dėsnių, padedančių išlaikyti valdžią

Kiekvienoje žinduolių grupėje visuomet vyksta kova dėl socialinio dominavimo ir viešpatavimo. Pateikiame dešimt auksinių taisyklių, kurių privalu laikytis.

Silpnesnius grupės narius privalote ginti nuo perdėto persekiojimo

Patelės su jaunikliais linkusios burtis aplink dominuojantį babuiną. Bet kokią ataką prieš šias pateles ar beginklius jauniklius jis pasitinka laukiniu puolimu. Kaip silpnųjų gynėjas, jis užtikrina būsimų suaugusių grupės narių išlikimą. Žmonių lyderiai silpnuosius saugo plačiau – ir senus, ir sergančius, ir neįgalius.

Taip yra todėl, kad efektyvus valdovas turi ginti ne tik augančius vaikus, kurie vieną dieną papildys jo sekėjų gretas, bet ir sumažinti aktyvių suaugusių narių nerimą dėl senatvės, galimos staigios ligos ar negalios. Tokiais atvejais daugumai žmonių poreikis padėti tampa natūralia jų biologinės bendradarbiauti linkusios prigimties tąsa. Tačiau, palengvindami žmonėms sunkią rūpesčių naštą, lyderiai gali paskatinti žmones dirbti efektyviau.

Privalote nuspręsti, kokiomis socialinėmis veiklomis užsiims jūsų grupė

Kai babuinų lyderis nusprendžia eiti, eina visa grupė. Kai jis ilsisi, visa grupė ilsisi. Kai jis ėda, visa grupė ėda. Žinoma, šiuolaikinės visuomenės lyderis tokios tiesioginės kontrolės nebeturi, tačiau jis gali vaidinti lemiamą vaidmenį formuojant abstraktesnius grupės sprendimus. Jis gali globoti mokslus arba raginti daugiau dėmesio skirti kariuomenei. Ir šios, ir kitų auksinių lyderystės taisyklių jam svarbu laikytis netgi tuomet, kai tai neatrodo būtina.

Net jei visuomenė laimingai eina nustatyta patenkinama kryptimi, jam svarbu tą kryptį pakeisti taip, kad būtų jaučiamas jo poveikis. Nepakanka kryptį pakeisti tiesiog dėl to, kad kažkas nesiseka. Lyderis privalo spontaniškai valia reikalauti naujų plėtros krypčių, kitaip jis bus laikomas silpnu ir blankiu. Jei neturi savo polinkių ar polėkių, jis privalo juos sukurti.

Jei atrodys, kad tam tikrais klausimais jis turi tvirtų įsitikinimų, tuomet jis bus rimčiau vertinamas visais klausimais. Atrodo, kad daugelis šiuolaikinių lyderių tai pražiūri ir jų politinėms programoms beviltiškai trūksta originalumo. Jei jie laimi kovą dėl lyderystės, tai laimi ne dėl to, kad yra labiau įkvepiantys nei konkurentai, tačiau dėl to, kad yra ne tokie neįkvepiantys.

Retkarčiais privalote nuraminti savo tolimus pavaldinius

Jei dominuojantis babuinas nori ramiai prieiti prie pavaldinio, gali būti sunku tai padaryti, nes vien tik jo artumas yra grėsmingas. Jis gali to išvengti demonstruodamas raminantį elgesį. Tai gali būti labai ramus prisiartinimas, be staigių ar šiurkščių judesių, o mimika (vadinamasis čepsėjimas) turėtų būti tokia, kuri būdinga draugiškiems pavaldiniams. Tai padeda numaldyti silpnesnio gyvūno baimę ir tuomet dominuojantis gali prieiti.

Žmonių lyderiai, kurie įprastai tiesioginiams pavaldiniams nesišypso ir su jais elgiasi kietai, dažnai demonstruoja draugiška nuolankumą bendraudami su savo tolimais pavaldiniais. Bendraudami su jais lyderiai rodo perdėtą mandagumą – šypsosi, mojuoja, spausdami ilgai krato rankas ir netgi glosto kūdikius. Tačiau šypsenos greit išblėsta, kai tik jie nusisuka ir vėl išnyksta savo negailestingame valdžios pasaulyje.

Privalote imtis iniciatyvos atremti grupės išorėje kylančias grėsmes ir užpuolimus

Būtent dominuojantis babuinas visuomet yra gynybos nuo išorinio priešo atakos priešakyje. Jis atlieka svarbų vaidmenį grupės gynėjo vaidmenį. Babuinui priešas dažniausiai būna pavojingas kitos rūšies atstovas, tačiau žmonių lyderiui jis įgyja tos pačios rūšies konkuruojančios grupės pavidalą. Tokiais momentais jo lyderystė patiria sunkų išbandymą, tačiau šis išbandymas yra ne toks sunkus, kaip taikos metu.

Išorinė grėsmė ją patiriančios grupės nariams daro tokį stiprų sutelkiantį poveikį, kad lyderio užduotis daugeliu atvejų palengvėja. Kuo jis drąsesnis ir beatodairiškesnis, kuo, atrodo, karščiau gina grupę, ji, pagauta emocinio įkarščio, niekuomet nedrįsta abejoti jo veiksmais (ką darytų taikos metu), nesvarbu, kad ir kokie neracionalūs tie veiksmai būtų. Nešamas groteskiškos entuziazmo potvynio bangos, kurią sukelia karas, stiprus lyderis užsidega ir pats.

Savo grupės narius, nuo mažumės išauklėtus, kad kito žmogaus nužudymas yra pats bjauriausias iš žinomų nusikaltimų, jis gali itin lengvai įtikinti padaryti tą patį veiksmą kaip garbingą ir didvyrišką poelgį. Vargu ar jis gali pasielgti neteisingai, tačiau jei jau taip atsitinka, žinia apie jo klaidą gali būti lengvai užgniaužta kaip kenkianti nacionalinei dvasiai.

Jei klaida visgi paaiškėtų, ją vis tiek galima pavadinti nesėkme, o ne blogu sprendimu. Turint visa tai galvoje, nenuostabu, kad taikos metu lyderiai yra linkę sukurti ar bent jau išpūsti užsienio valstybių, kurioms galima priskirti potencialių priešų vaidmenį, keliamą grėsmę. Trupučio papildomo susitelkimo gali užtekti labai ilgam.

Šis tekstas paremtas Desmondo Morriso knyga „Žmonių zoologijos sodas“, kurią 2013 metais Lietuvoje išleido leidykla VAGA. Plačiau apie ją paspaudus čia.

Apie autorių

Desmond Morris

Žymus anglų zoologas, sociobiologas, daugiau nei 50 mokslinių straipsnių ir 7 knygų autorius, tame tarpe ir "Žmonių zoologijos sodas" ("Vagos leidykla", 2013 m.).