Verslininkų sėkmės istorijos

Christiano Dioro biografija (IV dalis)

Šioje, paskutinėje straipsnių ciklo dalyje papasakosime apie Christiano Dioro asmenybę, jo dizaino kūrimo filosofiją ir.. iškilios asmenybės mirtį.

Trečioje straipsnių ciklo garsiam aukštosios mados dizaineriui, Christianui Diorui atminti, dalyje rašėme apie “Dior” mados namų plėtrą į kitas šalis bei gretimas produktų kategorijas. Šioje, paskutinėje dalyje papasakosime apie Christiano Dioro asmenybę, jo dizaino kūrimo filosofiją ir.. mirtį. Straipsnių ciklas yra paremtas leidyklos “Šarkos knygos” 2013-iais metais išleista knyga “Christianas Dioras: biografija”, kurią parašė Marie-France Pochna.

Kolekcijos įgyvendinimo filosofija

Dioro manymu, dizainerio kūrybiškumą „buvo galima prilyginti rašytinei poezijai“. Jis prisipažino: „Mano gyvenimą sudaro kolekcijos ruošimas su visais džiaugsmais, nusivylimais ir liūdesiu. Viso to neteksiu laukiančio atokvėpio metus, kuris nepaisant visų atostogų malonumų atrodys nepakeliamai ilgai. Parodų salėms ištuštėjus, mano mintys nuskrieja pas sukneles. Kas žino, ką joms paruošęs rytojus..“

Tokia laki vaizduotė buvo pakankamai galinga grasinti Dioro kryptingumui, tačiau jis niekuomet nenuklydo nuo pasirinkto kelio. Visi tie kostiumėliai ir suknelės buvo nusisekę drabužiai, o ne nemokamas šėlstančio proto produktas. „Dėl jos trumpalaikiškumo, neperdėdamas drįsiu palyginti aukštąją madą, kaip meninės išraiškos formą, su architektūra arba tapyba“, – sakė Dioras.

Anot jo, kolekciją galima laikyti nusisekusia tik tuomet, jei ji nepriekaištingai sukirpta ir pasiūta“. Turėdamas galvoje šį principą, Dioras sudarė komandą, kuri pasirūpintų visomis funkcijomis: idėja (arba idealu), techninėmis smulkmenomis ir organizacija. Kiekvienas iš šių nepaprastai skirtingų vaidmenų atiteko vienai iš trijų „fėjų krikštamočių“, kuriomis jis besąlygiškai pasitikėjo: Mitzah Bricard, Marguerite’ai Carre ir Raymonde’ai Zehnacker.

Paskutinioji patikėtinė – Raymonde’a Zehnacker – neoficialiai buvo laikoma „vidaus reikalų ministre“, žinančia visas istorijas ir naujienų nuotrupas, kurios sudarė kasdienį Kalnų alėjos salono gyvenimą. Ji pati spręsdavo, ką perduoti mados namų šeimininkui. Laimingos šeimos atmosfera, išsaugota per visus tuos sparčios plėtros metus, neapsiėjo be konfliktų, mat mados namų klimatas itin palankus intrigoms.

„Visi mes esame prancūzai“

Kaip monarchas pasakęs „L’Etat, c’est moi“ (liet. „Valstybė – tai aš“), taip Dioras buvo mada visame pasaulyje. O Paryžius buvo nepriekaištingo skonio sostinė. Tiksliai tokia buvo Dioro aukštosios mados vizija, todėl visas procesas buvo atliekamas privaloma, nekintančia ritualo forma. Aistra šlovingai praeičiai skatino jį tokiu būdu prikelti „didįjį amžių“ – auksinius Liudviko XIV metus.

Cecilis Beatonas prancūzus laiko „buvusiais meno gyventi meistrais“, tačiau jų palikimas yra universalus. Būtent tokią potekstę galima išskaityti Beatono pareiškime, kad „visi mes esame prancūzai“. Prancūzijoje, sakė jis, net menkiausi durininkai ir konsjeržai „gerbia įvairiausias grožio formas. Galbūt būtent dėl šios priežasties penkiasdešimt milijonų prancūzų iki šiol visą pasaulį lenkia paprastiems menams tobulinti, iškeldami juos  į naujas aukštumas“.

Šaunu ir tai, kad nors ir nebemadingas kūrybinis kontekstas, į kurį pasinėrė Christianas Dioras, puikiai derėjo prie ambicingų komercinių jo užmogų pasinaudoti savo prekiniu ženklu. Kolekcijos simbolizavo plačios jo imperikos karūną. Jų misija buvo gabenti Dioro meistriškumą į visus keturis pasaulio kraštus, skleisti jo principus dėl kolekcijų pristatymų jaudulio bei nuostabos.

Paryžiaus kolekcijos turėjo įkvėpti ir motyvuoti šimtus Dioro pirkėjų bei patentų turėtojų, kurie dažnai lankydavosi Kalnų alėjoje. Taigi kolekcijos buvo tiek vidinio, tiek išorinio bendravimo priemonė Dioro koncerne. Į kolekcijas Dioras sudėjo savo (prabėgusios eros) magiją ir burtus, kuriais spinduliavo tiek Kalnų alėjos mados namai, tiek jų savininkas, tuo pat metu jausdamas nemenkstančius savo darbuotojų pastangas bei atsidavimo aurą.

Nė vienas iš tų ištikimųjų darbuotojų nepajėgtų suskaičiuoti visų į „didijį darbą“ sudėtų triūso valandų, kai jie visiškai pasinerdavo į darbą, leisdami dizaineriui įgyvendinti savo komercinę viziją, kuri puikiai derėjo su karališkuoju jo planu. Autoritetas ir draugystė sukūrė tobulą aplinką Diorui siekti savo absoliučios tiesos arba, Cecilio Beatono žodžiais tariant, „vietą, kur trumpalaikė mada juokiasi drauge su amžinuoju menu“.

Apie autorių

Marie France Pochna

Prabangos ekspertė ir kelių biografinių knygų apie prabangius prekės ženklus - tame tarpe ir "Dior" - autorė.

Rašyti komentarą

Komentuoti čia