Bičiulio išėjimas privertė Diorą susimąstyti
Paskalos visuomet sklinda žaibo greičiu, o išsaugoti savo paslaptis mados namuose yra sunkiau, nei sustabdyti sniego griūtį. Sklido kalbos, esą mesjė Dioras ir mesjė Pjeras Balmainas nusprendė palikti Lelongo mados namus ir tapti partneriais. Ne veltui visi buvo taip sunerimę. Koks likimas laukia Lelongo be dviejų geriausių dizainerių? Jiems išėjus, žmonės gali netekti darbo. Tuo tarpu Lelongui tikriausiai tektų išeiti į pensiją.
Vis dėlto Dioras netrukus sandorį atšaukė, tuo tarpu Balmainas buvo pasiryžęs siekti tikslo vienas. Taigi, 1945-ųjų slapio 12-ąją 45-ajame Fransua Pirmojo gatvės namie pirmieji keturiasdešimt penki Balmaino kolekcijos ansambliai triumfavo priešais susirinkusius spaudos atstovus bei spindintį karališkųjų šeimų narių ir kino žvaigždių būrį.
Bičiulio išėjimas sudavė aštrų smūgį Diorui; Lelongo salone surengtame atsisveikinimo vakarėlyje Balmaino garbei Christianas nepajėgė sulaikyti ašarų. Tuo pat metu jis suprato pats paskatinęs jo išėjimą. Pirmajam planui žlugus, Balmainas nepasidavė, o Dioras atsitraukė. Jis liko Lucieno Lelongo salone ir darbas jam ėmė atrodyti dar labiau apgailėtinas.
Nejau jam buvo lemta likti amžinam stebėtojui, pernelyg baikščiam, kad žengtų lemiamą žingsnį pats, kai aplinkiniai sulaukia šlovės ir sėkmės? Juk gyvenime ateina laikas, kai kiekvienas privalo atsistoti ant savo kojų, ir jei Balmainui pavyko, kodėl negalėjo pasisekti jam? Užuot save įtikinėjęs, Dioras nusprendė, kad jam pasisekė. Jis gyveno ramų gyvenimą, kurio neapsunkino visi Balmainą užgriuvę naujojo verslo rūpesčiai.
Įkūriami „Christian Dior Ltd.“ mados namai
Tačiau po išoriniu nerūpestingumu Dioras slėpė viduje vykstančius pokyčius. Jam iš tiesų atėjo metas kažko siekti pačiam. Šią mintį sustiprino Balmaino išėjimas, tačiau labiausiai jį motyvavo meniškoji asmenybės pusė. Jis troško kūrybinės laisvės. Dioras nepasižymėjo ambicingumu ir jei ne kūrybinės galios keliama frustracija, jis būtų buvęs laimingas gyvendamas taip, kaip iki tol.
Bendrų pažįstamų dėka, Christiano Dioro laukė susitikimas su garsiuoju Marceliu Boussacu – žmogumi, priimsiančiu lemiamą sprendimą, kuris dizaineris perims jo mados namų vairą. Pirmiausia Christianas susitiko su dešiniąja Boussaco ranka Henri Fayoliu. Jis buvo talentignas bei itin pasaulietiškas administratorius, vadovaujantis Boussaco kompanijoms.
Buvo sutarta, kad Dioras apsilankys „Philippe et Gaston“ mados namų patalpose. Tačiau tą pačią minutę, kai įžengė pro duris, jis ėmė dvejoti pajėgsiąs išgelbėti šį verslą. Tačiau jis neįvertino Henri Fayolio, kuris šiame derybų etape neketino taip lengvai pasiduoti. Beje, Henri Fayolio žmona buvo Lelongo mados namų klientė, negailėjusi liaupsių Christianui Diorui. Ji buvo įsitikinusi, kad „mažasis Christianas“ pasižymėjo ryškiausiu talentu mados pasaulyje.
Boussaco tipo verslininką dažnai kur kas labiau domina pokalbiai apie jam nepažįstamas sritis, nei visažioniais apsimetančių kolegų diskusijos. Diorui nebubo sudėtinga paaiškinti, kad aistrą jis jautė ne „Gaston“ mados namų atgaivinimui, o savo salono įkūrimui paties pasirinktame rajone. Viskas turėtų būti nauja tiek dvasia, tiek stiliumi. Jo požiūriu, ore tvyrojo visuotinis pokyčių ir naujovių troškimas, kurį patenkinti jis galėjo.
Taigi, du vyrai po ilgų derybų susitarė dėl „Dior“ mados namų. Galutinis pasiūlymas Christianui buvo itin dosnus. Dioras gaus atlyginimą bei trečdalį pelno dar prieš iššskaičiuojant mokesčius ir išlaidas. Jam buvo skirta nemenka kompanijos akcijų dalis, tačiau dar svarbiau tai, kad jis buvo paskirtas statutiniu mados namų vadovu. Jis pats buvo atsakingas už „Christian Dior Ltd.“
