Tautų valdymo koncepcija (3)

“Daugelis dalykų mums nesuprantami ne todėl, kad mūsų supratimas silpnas, o todėl, kad šie dalykai paprasčiausiai neįeina į mūsų supratimo ratą” – Kozma Prutkov

Esu didelis sąmokslo teorijų gerbėjas. Žinau, kad daugelis lengvai numoja ranka į įdomias versijas, tačiau pats visada jas išklausai bei imu analizuoti. Nors daugelis medžiagos būna “tas pats saldainis, tik kitam popieriuke”, kartais atrandu vieną ar keletą įdomių idėjų.

Taip neseniai nutiko bežiūrint dokumentinį filmą “Tautų valdymo koncepcija”. Šis filmas pastatytas remiantis Konstantino Pavlovičiaus Petrovo lekcijomis, pagal “Visuomenės saugumo koncepciją”.

Norėčiau pasidalinti keletu išgirstų minčių, kurios, manau, pasiliks atminty ilgam. Bent jau man tai tikrai.

Nuo Egipto iki Šveicarijos

“Žemėje globalizacijos procesas prasidėjo maždaug prieš 3,5 tūkst. metų. Šis procesas objektyvus – negalima jo nei atsisakyti, nei sustabdyti. Buvo žemėje laikas, kai tautos nieko nežinojo apie kitų tautų egzistavimą, tuo labiau atskirtų jūromis ar vandenynais. Tuo metu kiekviena šalis gyveno savo kultūriniame ir ekonominiame pasaulyje.

Bet globalaus istorinio proceso eigoje susikūrė įvairūs tarpusavio santykiai tarp šalių ir tautų – karai, prekyba, religijos. Ir tada galingesnė šalis neišvengiamai pajungdavo sau silpnesnę. Tai ir yra globalizacija. Kadangi šis procesas objektyvus, tai jų kaip ir visus kitus procesus galima valdyti.”

Toliau filme pasakojama, kad šį kontrolės mechanizmą sukūrė Egipto žyniai. Praktiškai jie ir buvo valdovai, o ne faraonai. Iš ko susideda šis mechanizmas? Žinoma, karų. Tačiau ne visada jie baigiasi sėkmingai, tad žyniai ilgainiui sukūrė karo metodus, kurie užtikrintų pergalę. Yra du pagrindiniai būdai – karštasis karas ir šaltasis karas.

Karštasis karas yra šalies užgrobimas, ginklo ir jėgos pagalba. Šaltasis karas – informacinis ir kultūrų karas, kai tauta, agresijos auka, apgaulės keliu priverčiama imtus veiksmų nukreiptų prieš savo šalį ir agresorių naudai. Tada tauta pati nesupranta, kad gyvena okupuota šalyje. Tada karo tikslas laikomas pasiektu.

Vėliau viskas persikelia į šiuos laikus ir teigiama, kad po šiai dienai egzistuoja viena grupuotė (pasaulinė oligarchija), kuri viską kontroliuoja. Jie įsikūrę Šveicarijoje. Šioje vietoje pateikiami, mano galva, svarūs argumentai:

“Antrasis pasaulinis karas. Visa Europa ugnyje, o Berne (Šveicarijos sostinėje) veikia zoologijos sodas, bankai, ir visa tai vos už keliasdešimt kilometrų nuo bombų, tankų ir mirties. Kodėl Hitleris, kuris užkariavo beveik visą Europą, nepalietė Šveicarijos, mažos ir beginklės šalies, buvusios visai šalia jo sienų? Neapiplėšė jos įžymiųjų bankų? Todėl, kad Šveicarijoje sėdėjo jo šeimininkai.”

Šešios visuomenės poveikio priemonės

Tačiau užteks tų oligarchijų ir pasaulinių valdžių. Kartais tai kelia juoką, kartais tai skamba rimtai. Bene įdomiausias dalykas visame trijų dalių dokumentiniame filme buvo šešios visuomenės poveikio priemonės, kurių pagalba valdoma šalis ar tauta:

Pats paprasčiausias – fizinio ginklo panaudojimas. Kai tikslas pasiekiamas atviros agresijos, okupacijos, naikinimo ir resursų užgrobimo jėga keliu. Bet patiriami nepatogumai. Tam reikia mobilizuoti dideles pajėgas, yra pralaimėjimo rizika. Prievartaujamos tautos gyventojai gali sukilti ir eiti iki galo.

Genetinis (genociklo) ginklas – alkoholis ir narkotikai. Kam naikinti bombomis, kai alhokolis, tabakas ir narkotikai per kelias kartas įvykdys masinę degradaciją? Girtas ar narkomanas – ne karys, ne valdytojas, ne mąstytojas. Tokius žmones lengva valdyti. Čia pat galima pridėti medikamentus, GMO, maisto papildus, užterštą vandenį. Silpna vieta – žmonės gali jo atsisakyti.

Jei kątik minėtos priemonės nepadeda, yra ekonominis ginklas. Į tai įeina kreditai, priverstinis savo valiutos siūlymas, finansinės krizės, resursų supirkimas. Visa tai įgyvendinama be jokios agresijos ir dar gaunamos didelės palūkanos. O tautos įsiskolinimai tampa tokie dideli, kad net kelios kartos nesugebėtų jų atiduoti. Tampe priklausomais.

Ideologinis metodas paremtas daugiau kalbomis, o ne veiksmais. Tas kalbas sako arkivyskupai, kunigai, prezidentai, partijų ir tikėtojų pagalba. Mus visus išskirstė į krikščionis, musulmonus, kairiuosius ir dešiniuosius, komunistus ir liberalus. Tokiu būdu vyksta žmonių išsiskaidymas pagal įvairias idėjas bei pasaulėžiūras. Svarbiausia šio ginklo užduotis – neleisti žmonės susivienyti vienos idėjos pagrindu.

Chronologinis metodas apima istoriją, faktų iškraipymą. Viskas priklauso nuo to, kokiu kampu parodomas tas faktas, koks yra jo kontekstas. Visa tai veda prie iškraipyto dabarties suvokimo ir atima galimybę teisingai formuoti ateitį. Kaip galime mokytis iš istorijos ir nebekartoti tų klaidų ateityje, jei pati istorija yra klaidinga?

Kai žmonių negalima valdyti visais paminėtais būdais, tuomet lieka paskutinė išeitis – metodologija. Tai yra pats svarbiausias ginklas iš visų minėtų. Paprastai kalbant, valdžia yra žinių turėjimas, tad mums stengiamasi suteikti tokias žinias, kurios iš esmės niekur neveda. Švietimo sistema formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Klaidingą.