Tvirtinkite tai, kas gera
Akademijos apdovanojimą pelniusiame filme „Karaliaus kalba“ pasakojama, kaip paprastas žmogus neįprastu būdu padėjo mikčiojimo ydą turinčiam princui tapti karaliumi, kuriam buvo lemta suvienyti šalį.
Jorko hercogas princas Abertas turėjo mikčiojimo ydą, kuri jam trukdė kiekviename gyvenimo žingsnyje. Jam sunkiai sekėsi sekti pasakas savo vaikams, sakyti viešas kalbas, kalbėti per radiją (tuo metu tau buvo moderniausia komunikavio priemonė).
Ieškodamas, kaip atsikratyti šios ydos, jis susipažino su Australijoje gimusiu kalbos terapeutu Lioneliu Lougu. Pastarojo metodai buvo netradiciniai, didele dalimi dėl to, jog jis mikčiojimą laikė ne tiek fizine, kiek psichologine problema.
Filme rodoma, kaip princas, šeimos rate vadinamas Berčiu, priešinasi Lougo įkalbinėjimams, kaip tarp judviejų kyla įtampa, kai šios problemos svarba padidėja Jorko hercogui princui Albertui tapus karaliumi Jurgiu VI ir didėjant pasaulinio karo pavojui.
Pagaliau kulminaciniu momentu, kai jie abu rengiasi karūnavimo iškilmėms, būsimasis karalius pratrūksta ir išsako visas savo baimes – kad nepateisins savo šalies pasitikėjimo ir įeis į istoriją kaip pajuokos objektas.
„Berti, – pertraukia jį Lougas, – jūs drąsiausias iš visų žmonių, kuriuos pažįstu.“ Bertis nutyla ir svarsto, kiek reikšmingi šie žodžiai. O juose slypi galintis pakeisti visą gyvenimą poveikis.
Lougas tiesiog pasiūlė mintį, kurios iki tol niekas nesvarstė. Bertis, mikčiojantis princas, nebuvo silpnas. Jis nebuvo nevykėlis ar pajuokos objektas. Jis ištvėrė visą gyvenimą trukusius pasišaipymus iš jo, ir net tas įvaizdis, kurį jis susikūrė apie save, atspindėjo ne viską. Jo viduje buvo kažkas iš tiesų tikro, gero ir puikaus.
Bertis pasinaudojo Lougo pasiūlymu ir galų gale tapo isai kitoks, nes atsirado žmogus, sugebėjęs įžvelgti jame tai, ką jo trūkumai paslėpė nuo kitų žmonių akių. Terapeutas patvirtino tai, kas žmoguje yra gero.
[quote]Meilikavimas paprastai yra tik nejautrumo patvirtinimas, pasitikėjimo išdavystė. Juk meilikaudami sakome tai, ką, mūsų nuomone, reikėtų sakyti, nors iš tikrųjų manome visai ne tai, ką sakome. Meilikaujantis žmogus tarsi sako: „Tu man per mažai rūpi, kad skirčiau tau daug dėmesio.“[/quote]Palyginkite Lougo veiksmus su atleisto NPR radijo kompanijos viceprezidento Rono Šilerio veiksmais. Jis buvo sugautas nusikaltimo vietoje, kai vaizdo įraše menkino tas politines partijas, su kuriomis nebuvo susijęs.
Nei Bertis, nei bet kuri politinė partija nėra be trūkumų. Negalima sakyti, kad Lionelio Lougo klientas buvo doresnis, teisingesnis už tas partijas, apie kurias taip nepalankiai atsiliepė Ronas Šileris. Tačiau Lougas pasirinko daugiau įtakos duodantį kelią.
Visi turime įgimtą nenumaldomą troškimą žinoti, kad esame vertinami, svarbūs. Tačiau tai tvirtinti apie kitus kalbantis su jais yra vienas iš sunkiausių dalykų mūsų laikais.
Žinoma, nereikėtų gero matymo kituose žmonėse painioti su pataikavimu ir meilikavimu. Tai kuo gi pirmasis skiriasi nuo antrojo? Nuoširdžiu rūpinimusi. Norint kažką teigti, o ne tik meilikauti, reikia gan gerai pažinti tą žmogų, suprasti, ką svarbaus jis iš tikrųjų turi, nes tik tada bus aišku, ką teigti.
Meilikavimas paprastai yra tik nejautrumo patvirtinimas, pasitikėjimo išdavystė. Juk meilikaudami sakome tai, ką, mūsų nuomone, reikėtų sakyti, nors iš tikrųjų manome visai ne tai, ką sakome. Meilikaujantis žmogus tarsi sako: „Tu man per mažai rūpi, kad skirčiau tau daug dėmesio.“
Emersonas rašė: „Kiekvienas žmogus nusipelnė teisės būti vertinamas pagal savo geriausius darbus.“ Pagalvokite apie tai. Su kuo jūsų santykiai labiausiai įtempti šiuo metu? Kas atsitiktų, jei pradėtumėte daugiau dėmesio skirti to žmogaus geriausioms savybėmis ir stengtumėtės jas teigti?
Tai nereiškia, kad tas žmogus neturi trūkumų. Tai gali būti ir palūžęs žmogus, didelę gyvenimo dalį iššvaistęs niekams ar blogiems dalykams. Tačiau ėmę kartoti jam, kuo jis gali tapti – tik remdamasis ne įsivaizduojamais dalykais, o jo paties gyvenimo epizodais, kuriuose atsiskleidė jo sėkmė – galite kažką pažadinti jo viduje.