„Didingas pergales laimi tik didingi žmonės, o didingi būna tik tie, kurie pasiryžta tokiais būti“ – prancūzų generolas ir politikas, Šarlis de Golis
Kinų komunistai laikė šį žmogų mažame kambarėlyje daugiau nei dvidešimt valandų. Jie jo nemušė, nekankino. Jie netgi kelis kartus pasiūlė jam užsirūkyti. Tas žmogus buvo nelaisvėn paimtas JAV kariškis.
Po mandagaus pokalbio su kinais jis savo ranka parašė dokumentą, kuriame smerkė kapitalistinę visuomenę bei amerikiečių gyvenimo būdą ir gyrė komunistinę sistemą.
[post_blocks]Šis dokumentas greitai buvo išplatintas karo belaisvių stovyklose Šiaurės Korėjoje ir netgi amerikiečių armijos daliniuose Pietų Korėjoje. Maža to – tas pats kariškis perdavė kinams daug karinės informacijos ir išsižadėjo savo šalies.
Kokios priežastys privertė šį žmogų visiškai pakeisti savo pasaulėžiūrą ir atsisakyti pažiūrų, kurios jam buvo diegiamos visą samoningą gyvenimą? Kodėl jis staiga atmetė esmines vertybes ir ėmė bendradarbiauti su priešais? Kas sukėlė permainas?
Jis buvo priverstas visiškai pakeisti savo tapatumą, dėl to visiškai pasikeitė jo elgesys, kuriam įtakos turėjo jo naujoji savimonė. Kinų komunistai suprato, kad tapatumo pokyčiai gali tuojau pat sukelti vertybių, įsitikinimų bei elgsenos pokyčius.
Užuot su belaisviais elgęsi brutaliai, kinai griebėsi psichologinio poveikio metodų, kurie turėjo padėti ne tik išgauti informaciją, bet ir pakeisti žmonių politinį mąstymą.
Kinai žinojo, kad, privertę belaisvius priimti naujas vertybes ir įsitikinimus, jie privers juos patikėti, jog Amerikos vaidmuo Korėjos kare yra destruktyvus – o tada šie ims bendradarbiauti.
Nepaisant tikrai sunkaus uždavinio, kinams sekėsi. Kaip? Kinų taktika buvo paprasta: jie pradėdavo nuo smulkmenų ir palaipsniui išsikovodavo belaisvių pasitikėjimą. Jie žinojo štai ką: kitą žmogų mes visų pirma vertiname pagal jo veiksmus.
Tačiau čia dar ne viskas. Kinai suprato dar vieną labai svarbų dalyką: savo tapatumą mes apibrėžiame pagal tai, kaip mes elgiamės ir kaip savo elgesį vertiname. Todėl norėdami priversti belaisvius bendradarbiauti, kinai turėjo pirma priversti juos elgtis taip, kaip elgėsi jie patys.
[quote]Iš pradžių kinai versdavo amerikiečius pasakyti, kad „Amerika nėra tobula šalis“ ar kad „Komunistų valdomoje Kinijoje nėra nedarbo problemos“. Tai būdavo įžanga pakeliui į daug svarbesnes prielaidas.[/quote]Žinoma, ir tai nebuvo paprasta užduotis, todėl kinai pirmiau nusprendė amerikiečių belaisvius nualinti ilgais pokalbiais – jie trukdavo nuo dvylikos iki dvidešimt valandų be jokių pertraukų.
Iš pradžių kinai versdavo amerikiečius pasakyti, kad „Amerika nėra tobula šalis“ ar kad „Komunistų valdomoje Kinijoje nėra nedarbo problemos“. Tai būdavo įžanga pakeliui į daug svarbesnes prielaidas.
Paskui kinai pareikalaudavo, kad belaisviai parašytų kelis teiginius, kodėl Amerika nėra tobula šalis (belaisviai tada jau būdavo iškamuotų ilgų pokalbių).
Kitas reikalavimas būdavo parašyti, kokie yra komunistinės santvarkos privalumai. Ir štai netrukus atsirasdavo dokumentas, kuriame amerikiečių kareiviai ne tik smerkė savo šalį, bet ir gyrė Kiniją.
Taip parašę, jie jausdavo spaudimą kaip nors pateisinti savo poelgį. Juk jų nemušė, nekankino, nežadėjo jokių dovanų, o jie ėmė ir pasmerkė savo šalį bei liaupsino priešus! O paskui jiems liepdavo visa tai perskaityti girdint kitiems belaisviams arba netgi parašyti ta tema platesnį rašinį.
Kai kiti belaisviai jų klausdavo, kodėl jie taip pasielgė (juk jų nekankino!), jie, norėdami pateisinti tokį savo elgesį, atsakydavo, kad tame jų dokumente parašyta tiesa.
Jų tapatumas pasikeisdavo per akimirką. Jie imdavo žvelgti į save kaip į komunistinės ideologijos šalininkus. Taip juos, beje, imdavo vadinti ir jų draugai, kiti belaisviai, ir tokiu elgesiu tik stiprindavo jų naująjį tapatumą.
