Kas yra asmenybės tapatumas?
Paprastai kalbant, tapatumas yra įsitikinimai, kuriais mes apibūdiname savo asmenybę, pabrėžiame, kuo mes skiriamės nuo kitų ir kuo esame unikalūs. Šitas supratimas – kas mes iš tikrųjų esame – apibrėžia ribas, kuriose vyksta mūsų gyvenimas.
Mūsų tikrasis pajėgumas ir gebėjimai yra pastovus dydis, konstanta, tačiau mes išnaudojame tik dalį jo. Ir ta dalis priklauso nuo to, kaip mes apsibrėžiame savo tapatumą.
[post_blocks]
Jei būsite įsitikinę, kad esate energingi ir bendrauti mėgstantys žmonės, jūs prisiliesite prie tų vidinių išteklių, kurie derės su tokiu tapatumu.
Tarkim, mokinių elgesys keičiasi dramatiškai pagal tai, ką jiems įteigia aplinka, dažniausiai mokytojai. Ne kartą buvo pastebėta, kad mokinių rezultatai labai priklauso nuo to, kaip mokytojai vertina jų protinius sugebėjimus.
Štai per vieną tyrimą mokytojams buvo pasakyta, kad keli mokiniai jų klasėje yra labai gabūs, tad juos reikia itin skatinti, kad jie dar labiau tobulėtų. Kaip ir buvo galima tikėtis, tų mokinių rezultatai iškart pasirodė geriausi.
Tyrimas įdomus tuo, kad minėtieji mokiniai jokiomis išskirtinėmis savybėmis nepasižymėjo, o kai kurie jų mokėsi gana prastai. Tačiau tokią sėkmę lėmė jų pasitikėjimo savimi jausmas, kurį jiems įdiegė suklaidinti mokytojai.
Toks poveikis galimas ne tik mokiniams. Žmonės jūsų veiksmus bei poelgius vertina pagal tai, kokius jie jus įsivaizduoja. Dažnai jų įsivaizdavimas bei vertinimai neturi nieko bendra su tikrove.
Galbūt esate labai sąžiningi, tačiau jei kas nors laikys jus sukčiais, tai visus jūsų poelgius, kad ir kokius padorius, vertins kaip užslėptus bandymus ką nors apgauti.
O blogiausia yra tai, kad net tada, kai mes pozityviai pasikeičiame, kiti teberegi senąjį mūsų įvaizdį ir tuo būdu mus tarsi traukia atgal prie seno elgesio ir seno tapatumo.
Pigmaliono efektas gali būti ir atvirkščias. Jei, pavyzdžiui, įtikėsite, kad nesugebate mokytis, tai taip ir bus – mokytis nesugebėsite. Tai visai kas kita, nei tikėti, kad bloga yra jūsų mokymosi strategija. Strategijos pakeitimas daugeliui mūsų yra paprastas dalykas, ypač jei turime gerą mokytoją. O štai pasikeisti iš esmės patiems, kaip mes tai suprantame, beveik neįmanoma.
[quote]Galbūt esate labai sąžiningi, tačiau jei kas nors laikys jus sukčiais, tai visus jūsų poelgius, kad ir kokius padorius, vertins kaip užslėptus bandymus ką nors apgauti. O blogiausia yra tai, kad net tada, kai mes pozityviai pasikeičiame, kiti teberegi senąjį mūsų įvaizdį ir tuo būdu mus tarsi traukia atgal prie seno elgesio ir seno tapatumo.[/quote]Žmonės pasako „Na, ką aš galiu padaryti, toks jau esu…“ ir jų svajonės miršta. Taip tarę jie pasiskelbia sau nuosprendį – jų problemos tampa neišsprendžiamos.
Štai žmogus, įtikėjęs, kad jam išsivystė priklausomybė nuo narkotikų, gali pasikeisti. Tai nelengva, bet pokytis vis dėlto įmanomas ir jis bus stabilus. Tačiau jei žmogus tiki, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų, jis vis grįš prie narkotikų net ir po ilgo abstinencijos periodo.
Kodėl? Nes jis yra įsitikinęs, kad jis toks. Jis nėra žmogus, susirgęs narkomanijos liga. Jis yra narkomanas. Jeigu esame įtikėję savo tiesa, tai neigsime visus įrodymus, kurie tą tiesą gali paneigti.
Be to, gindami savo negatyvų elgesį, žmonės gauna specifinės naudos. Pavyzdžiui, kaltę dėl savo priklausomybės jie gali suversti išoriniam pasauliui – kam nors, ko jie nekontroliuoja. O jie patys tada gali ramiai atsisakyti pripažinti, kad narkotikai vis dėlto yra jų sąmoningas pasirinkimas.
Kadangi žmonės, kaip sakėme, siekia būti nuoseklūs, jie tokio destruktyvaus elgesio laikysis įsikibę iš visų jėgų. To reikalauja jų tapatumas. Išdavę tapatumą, jie kentėtų dar labiau, nei nuo destruktyvaus narkotikų poveikio.
