Buhalterija ir apskaita

Apskaita – mokslas ar menas?

pixabay.com: PublicDomainPictures
Vyrauja dvejopas požiūris į apskaitą ir jos procesą

Vienas pirmųjų autorių, teigęs, kad apskaita yra mokslas, buvo amerikietis A. Kelley (1948 m.), tačiau jis nenurodė jokių mokslinių kriterijų, išskyrus savo išankstinį vertinimą. Kiek vėliau (1959 m.) kitas autorius J. Cullatheris teigė, kad apskaita yra labai glaudžiai susijusi su liberaliuoju laisvu menu.

Tačiau šie autoriai nepateikė konkretesnių kriterijų, kodėl apskaita yra mokslas ar menas. Aptariant apskaitą kaip mokslinį metodą bei įvertinimo teoriją, ją reikėtų priskirti mokslo sferai. R. R. Sterlingas (1979 m.) suformulavo teiginį, kad apskaita nebūtinai yra menas, kuris negali būti mokslu. Taigi, diskusija sena.

Apskaita kaip mokslas

[quote author=““Lietuvių kalbos žodynas““]Kas yra mokslas?
Istorijos procese susikaupusių ir nuolat didėjančių žinių apie gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos dėsningumus sistema. Jis susideda iš stebėjimo, atpažinimo, aprašymo, eksperimentinio tyrimo bei teorinio fenomeno aiškinimo.[/quote]

Apskaita turi sukaupusi dėsningų žinių sistemą, pagrįstą stebėjimu, aprašymu, tyrimais, teoriniais aiškinimais ir pagrindimais bei išreikštą atitinkama kalba, specifiniais terminais. Vadovaujantis „Lietuvos kalbos žodyno“ mokslo apibrėžimu, apskaita yra mokslas.

Lietuvoje šis teiginys retai kvestionuojamas. Jau 1994 metais J. Mackevičius teigė, kad šiuolaikinė apskaita yra sudėtingas mokslas, teikiantis daug žinių, kaip surašyti dokumentus, daromi įrašai knygose, sisteminama ir apdorojama informacija, sudaromos ataskaitos.

Daugelyje šalių yra paplitusi nuomonė, kad apskaita yra sausa, šalta ir analitinė disciplina, kurioje į klausimus pateikiami labai tikslūs atsakymai, galintys būti arba teisingi, arba klaidingi. Tačiau lyginant su kitais tiksliaisiais mokslais apskaita yra „lengvas“ (angl. soft) mokslas.

Visi sutaria, kad apskaita nagrinėja įmones, kaip socialines grupes, ir jų sandorių socialines pasekmes visuomenei. Tad pakanka galimybių diskutuoti apie sprendžiamas problemas, pavyzdžiui apie tai, kaip turi būti įvertintas įmonės turtas balanse, kada ir kaip pripažįstamos pajamos ir sąnaudos, kita. Todėl dažnai praktikantams atrodo, jog problemą tegalima išspręsti vienu būdu. Netiesa – yra daug problemos sprendimo būdų.

E. Stampas teigia, kad apskaita yra artimesnė teisei nei fiziniams mokslams, kadangi ir apskaita, ir teisinės profesijos susiję su skirtingų vartotojų grupių skirtingais interesais, tikslais ir konfliktais. Apskaita susiduria su netobulomis rinkomis ir apima subjektyviai pagrįsta sprendimų priėmimo procesą. Fiziniai mokslai, priešingai, apibūdina prigimtį ir nepriklauso nuo koncepcijų.

Nors apskaitos teorija atitinka pilnaverčių teorijų apibrėžimą ir neturėtų būti atmetamos kaip neturinčios ryšio ir poveikio praktikai, apskaita yra dažnai kritikuojama, kad joje netiksliai apibrėžiami ir pritaikomi teoriniai elementai, kad šiam mokslui trūksta galutinės mokslinės paradigmos. Viena pagrindinių apskaitos teorijų – pozityvioji apskaitos teorija – kol kas yra pradinės, praktiškai ikimokslinės stadijos.

[quote author=““Lietuvių kalbos žodynas““]Kas yra menas?
Mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas.[/quote]

Apskaita kaip menas

J. Mackevičius teigia, jog didelis menas tiksliai ir objektyviai atvaizduoti visa tai, kas vyksta įmonėje: skaičiai dokumentuose, ataskaitose bei knygose pasakoja apie žmonių tarpusavio santykius, jų interesus, aistras ir net likimus. Taigi, apskaita iš tikrųjų yra savotiška meno rūšis (plačiąja prasme), kaip ir bet kuri kita žmogaus veiklos sritis.

Kuo daugiau apskaitos žinių turi buhalteris, kuo geriau dirba, tuo labiau pasireiškia jo meistriškumas, tada atranda galimybių kūrybiškumui atsiskleisti. Kai kas nors sekasi, gerai išmanome sritį, tai gerai dirbame, pasireiškia meistriškumas. Apskaita nėra kažkuo išskirtinė. Gerų rezultatų pasiekimą srityje galime pavadinti menu.

R. R. Sterlingas terminą „menas“ vartoja kaip mokslo priešybę, nors tai, kad apskaita pavadinama menu, tikrai nereiškia, kad ji nemoksliška. Vadinasi, apskaitos teorijų kritikai, abejodami jų pilnavertiškumu, taip pat ir dėl apskaitos kaip mokslo ypatumų (kad ji nėra tikslusis dalykas), apskaitą dažniau pavadina menu nei mokslu.

Apskaitą vadinti menu siauresne jo prasme leidžia tam tikri buhalterio kūrybiškumo pritaikymo atvejai. Nors apskaitos mokslą sudaro nekintamos taisyklės ir absoliučios tiesos, vis dėlto juose egzistuoja tam tikrų neapibrėžtumų. Buhalterio kūrybiškumo prireikia šiose svarbiausiose srityse:

  • Kuriant įmonės apskaitos sistemą nuo pirminių dokumentų iki ataskaitų sudarymo, t.y. kai reikia sutvarkyti visą apskaitą kuo efektyviau organizuojant visą buhalterijos darbą, sukuriant atitinkamus registrus;
  • Stengiantis pasiekti pagrindinį apskaitos tikslą – pateikti tikrą ir teisingą įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus, parinkti įmonei tinkamiausią apskaitos politiką, kad vėliau mažiau reikėtų koreguoti duomenis;
  • Kai konkrečios įmonės atliktos operacijos apskaita nėra reglamentuota, atsižvelgus į bendrąją apskaitos standartų filosofiją, sugalvoti, kaip tinkamai ją apskaityti;
  • Finansinėse ataskaitose atskleidžiant optimalų informacijos kiekį, siekiant patenkinti suinteresuotų asmenų poreikius, tačiau neatskleidžiant komercinių paslapčių.
[quote]Didelis menas tiksliai ir objektyviai atvaizduoti visa tai, kas vyksta įmonėje: skaičiai dokumentuose, ataskaitose bei knygose pasakoja apie žmonių tarpusavio santykius, jų interesus, aistras ir net likimus. Taigi, apskaita iš tikrųjų yra savotiška meno rūšis (plačiąja prasme), kaip ir bet kuri kita žmogaus veiklos sritis.[/quote]

Taigi, mokslas ar menas?

W. F. Stuhldreheris atliko apklausą siekdamas išsiaiškinti, ar apskaita yra mokslas, ar menas. Nuomonės pasiskirstė taip:

Apskaita - mokslas ar menas?

Vadinasi, užsienyje apskaitą linkstama laikyti labiau menu nei mokslu. Tokio požiūrio priežasčių esama gana daug: atskirtos finansinės ir mokesčių apskaitos, daugelyje šalių esantis lankstesnis apskaitos reglamentavimas, kūrybinis ir diskusinio pobūdžio apskaitos dėstymas ruošiant buhalterius ir pan.

Be to, įdomus faktas yra tai, kad už užsienyje parašytas ir apgintas apskaitos srities disertacijas suteikiamas ne socialinių mokslų daktaro laipsnis, kaip Lietuvoje, o filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Tai rodo, kad negalima visiškai nepaisyti apskaitos kaip meno požymių.

Galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje labiau linkstama apskaitą laikyti mokslu, ir net labai tiksliu, panašiu į matematiką (pagal studentų apklausą, kitų žmonių bendrąjį supratimą). Tai lemia buhalterių noras praktikoje suderinti finansinę ir mokesčių apskaitas, ilgalaikis griežtas apskaitos reglamentavimas, taip pat griežtas (nepaliekantis galimybių interpretuoti) apskaitos dėstymas ir kita.

[source]Šaltinis: Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorės Kristinos Rudžionienės knyga „Finansinės apskaitos teorijos“ (2012 m., Vilniaus universiteto leidykla). Norėdami įsigyti šią monografiją, spauskite čia.[/source]

Apie autorių

Kristina Rudžionienė

2 komentarai

Komentuoti čia

  • įdomus požiūris, kad apskaita gali būti menas, tikrai praplėtė akiratį. ypač įstrigo Mackevičiaus citata: „Didelis menas tiksliai ir objektyviai atvaizduoti visa tai, kas vyksta įmonėje: skaičiai dokumentuose, ataskaitose bei knygose pasakoja apie žmonių tarpusavio santykius, jų interesus, aistras ir net likimus.“ Ačiū, geras tekstas!

  • Na pirmą kartą teko girdėti, kad apskaitą galima prilyginti menui.Pažvelgus į tai plačiau, juk tai daugybę kasdienių operacijų, kurios atliekamos skirtingu laiku skirtingu tikslu.Viskas keičiasi bet turi ryšį, kaip ir viskas šiame gyvenime.