Agresijos užuominos. Agresiją reiškiantys signalai tarsi išstumia susitvenkusį pyktį. Vienas tokių signalų yra ginklo vaizdas, ypač jei susiejamas su smurto, o ne su pramoga. Viename eksperimente vaikai, tik ką žaidę su žaisliniais pistoletais, dažniau norėjo sugriauti kito vaiko statinius iš kaladėlių.
Šautuvas žadina agresiją ir norą bausti. Tai, ką mato akys, „mato“ ir protas. Tai patvirtina ginklo kaip smurto arba laisvalaikio priemonės suvokimas. Medžiotojams pamačius ginklą nekyla agresyvių minčių, o su medžiokle nesusijusiems žmonėms – kyla. Pistoleto turėjimas ne tik sudaro sąlygas smurtui, bet ir skatina jį.
[post_blocks]Žiniasklaidos įtaka. Daugumoje industrinio pasaulio šalių beveik visuose namuose yra televizorius. Prie televizoriaus vidutiniškai praleidžiamos trys-keturios valandos. Kokį socialinį elgesį modeliuoja televizija? Tyrimas parodė, jog šešiose iš dešimties programų buvo smurto elementų. Per muštynes ant žemės parkritęs žmogus dažniausiai atsikelia ir mušasi dar stipriau – priešingai nei tikrose muštynėse, kurios trunka kelias minutes.
Daugybė studijų patvirtina, jog juo daugiau smurto televizijos programoje, kurią žiūri vaikas, juo šis yra agresyvesnis. Ryšys nestiprus, tačiau nuolat pastebimas ir „netiesioginis“. Kitas susimąstyti verčiantis faktas: ten, kur atsiranda televizija, išauga nusikalstamumas ir padaugėja žmogžudysčių. Žiniasklaidos propoguojami vaizdiniai skatina mėgdžioti ir atpalaiduoja „varžtus“, ko pasekoje padaugėja smurtinių atvejų ir agresijos.
Grupės įtaka. Kilus maištams, agresja išplinta praėjus kuriam laikui po pirmo agresyvaus veiksmo. Matydami, kaip niekieno netrikdomi plėšikai grobia televizorius, įstatymams ištikimi stebėtojai gali pamiršti moralinius suvaržymus ir imti mėgdžioti plėšikautojus. Grupės gali sustiprinti agresyvią reakciją iš dalies dėl to, kad jos išsklaido atsakomybę.
Asmeninė atsakomybė mažėja didėjant ne tik atstumui, bet ir grupės narių skaičiui. Brajanas Mulenas (Brian Mullen), išanalizavęs duomenis apie 60 įvykdytų linčo nuosprendžių 1899-1946 metais, pastebėjo įdomų dalyką: juo didesnės buvo linčiuotojų gaujos, juo žiauriau buvo žudoma ir juo baisiau niokojami žmonių kūnai. „Mobingas“ – tai bandos veikla.
Kaip mažinti agresiją?
Katarsis. Jei žmogus „kaupia pyktį, reikia rasti būdą jam išleisti. Privalu nuleisti „garą“. Šitaip tvirtina garsūs pasaulio psichologai. Katarsio koncepcija paprastai priskiriama Aristoteliui. Nors Aristotelis iš tiesų nieko nekalbėjo apie agresiją, jis įrodinėjo, kad emocijų galima atsiskratyti jas patiriant, ir kad klasikinių tragedijų žiūrėjimas sukelia gailesčio ir baimės katarsį („atsikratymą“). Jis manė, kad jeigu emocija sužadinta, ją reikia išlaisvinti.
[quote]Asmeninė atsakomybė mažėja didėjant ne tik atstumui, bet ir grupės narių skaičiui. Brajanas Mulenas (Brian Mullen), išanalizavęs duomenis apie 60 įvykdytų linčo nuosprendžių 1899-1946 metais, pastebėjo įdomų dalyką: juo didesnės buvo linčiuotojų gaujos, juo žiauriau buvo žudoma ir juo baisiau niokojami žmonių kūnai. „Mobingas“ – tai bandos veikla.[/quote]Darydami prielaidą, kad agresyvus veiksmas ar fantazija padeda atsikratyti susikaupusios energijos, kai kurie psichiatrai ir lyderiai skatina žmones tuo tikslu talžyti vieniems kitus putplasčio vėzdais arba daužyti lovą teniso rakete. Tačiau katarsis gali duoti ir priešingą efektą, tai panašu į gaisro gesinimą benzinu – tad, ar katarsio teorija pagrįsta?
Vargu ar naudinga slopinti nepasitenkinimą, nes tuomet vis prisimenamos nuoskaudos, mintyse kalbamasi su savimi. Laimei, yra neagresyvių būdų jausmams išreikšti ir parodyti kitiems, kaip mus veikia jų elgesys. Tarkim, kaltinimai su įvardžiu „tu“ pakeičiami į frazes su įvardžiu „aš“: „Aš pykstu“ arba „Mane erzina, kai palieki neplautus indus“. Tokiu atveju savo jausmus pasakome taip, kad kitam žmogui būtų lengviau tinkamai reaguoti.
Socialinio išmokimo požiūris. Jei agresyvios elgsenos išmokstama, yra vilties, kad ją galima kontroliuoti. Tokie nemalonūs patyrimai kaip frustruoti lūkesčiai ir asmeniniai išpuoliai skatina priešiškumą. Tad būtų išmintinga nežadinti žmonėse tuščių vilčių. Laukiamas atpildas skatina instrumentinę agresiją. Tad greičiausiai turėtume mokyti reaguoti draugiškai, neagresyviai. Kad pasaulis būtų taikesnis, galėtume mažiems vaikams rodyti jautrumo ir bendradarbiavimo pavyzdį ir už tai skatinti, galbūt mokyti tėvus, kaip drausminti vaikus nenaudojant smurto.
Jei stebint agresiją silpsta savidrausmė ir auga noras mėgdžioti, būtų galima kino filmuose bei televizijoje mažiau rodyti brutalių ir nužmoginančių vaizdų. Taip pat galima naudoti įvairias ugdymo formas, stiprinančias vaikų atsparumą žiniasklaidoje vaizduojamo smurto poveikiui. Abejodami, kad televizija „atsižvelgs į faktus ir pakeis savo programų turinį“, būtina dirbti su vaikais, aiškinti, jog televizija nekuria tikroviško pasaulio vaizdo.
Agresyvūs dirgikliai taip pat skatina agresyvumą. Todėl peršasi išvada, kad reikėtų riboti galimybę laikyti tokius gnklus, kaip pistoletas. Tačiau jei agresyvaus elgesio priežastys sudėtingos ir sunkiai valdomos, ar galime pritarti optimistinei Endriu Kernedžio (Andrew Carnegie) prognozei: „Žmogaus nužudymas kels tokį patį pasipiktinimą, kokį dabar kelia žmogienos valgymas“. Nuo 1900-ųjų, Kai Kernedžis ištarė šiuos žodžius, buvo nužudyta apie 200 mln. žmonių. Bet kultūra gali keistis – Vikingai žudė ir plėšė, o jų palikuonys Švedijoje beveik 200 metų nekariavo.
[source]Šaltinis: Garsaus psichologo Deivido Majerso knyga „Socialinė psichologija“ (2008 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi leidykla „Poligrafija ir informatika“. Rekomenduojame ją įsigyti![/source]
