Asmeninis tobulėjimas

Apie agresiją

Tekstas paremtas garsaus psichologo Deivido Majerso (David Myers) knygomis bei paskaitomis

Nors atsargi Vudžio Aleno (Woody Allen) pranašystė, kad „XX a. dešimtajame dešimtmetyje žmonių grobimas taps dominuojančia socialine forma“, neišsipildė, prabėgę metai nebuvo ramūs. Galbūt rugsėjo 11-osios išpuolis buvo dramatiškiausias smurto aktas, tačiau ne jis nusinešė daugiausia žmonių gyvybių.

Maždaug tuo pat metu per genčių karą Konge žuvo maždaug 3 mln. žmonių. Dalis jų buvo užkapoti mačetėmis, kiti mirė iš bado ir nuo ligų, pabėgę – nuo teroro. Kaimyninės Ruandos, kurioje per 1994 metų genocido vasarą buvo išžudyta maždaug 750 tūkst. žmonių, gyventojai žinojo apie žmogaus gebėjimą žudyti.

[post_blocks]

Šitokia neapykanta bei destrukcija nėra retenybė daugelyje Artimųjų Rytų bei Afrikos šalių. Visame pasaulyje ginklams bei kariuomenei kasdien išleidžiama daugiau nei du milijardai dolerių. Per pastarąjį šimtmetį įvyko maždaug 250 karų, per kuriuos žuvo 110 milijonų žmonių. Ši „mirusiųjų tauta“ savo skaičiumi viršija Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos gyventojų skaičių kartu sudėjus.

Šias aukas nusinešė ne tik karai, bet ir genocidas: pavyzdžiui, 1915-1923 metais Osmanų imperijos vykdytas genocidas prieš armėnus, 1971 metų Pakistano genocidas prieš Bangladešo gyventojus, nusinešęs 3 milijonus gyvybių. Hitlerio vykdytas milijonų žydų genocidas, Stalino – milijono rusų, Mao – milijonų kinų genocidas ir indėnų naikinimas.

Ar mes esame panašūs į mitologinį Minotaurą, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau žvėris? Kaip pateisinti tą 1941 metų vidurvasario dieną, kai Lenkijos Jebwabne miestelėnai, makabriško smurto pagauti, išžudė savo miesto žydus? Kaip paaiškinti šį polinkį kelti skausmą? Norėdami tai sužinoti, pirmiausia turime pasiaiškinti agresijos sąvoką.

Kas yra agresija?

Žmogžudžių brolijos Šiaurės Indijoje nariai nuo 1550-ųjų iki 1850-ųjų pasmaugė daugiau nei du milijonus žmonių, tvirtindami, jog tai daro deivės Kali garbei. Tačiau žmonės vartoja terminą „agresyvus“ ir veikliam prekybos darbuotojui apibūdinti. Socialiniai psichologai atskiria pasitikinčią, energingą, ryžtingą elgseną nuo tos, kuri sukelia skausmą, žaloja ar naikina. Pirmoji vadinama atkaklumu, antroji – agresija.

Agresija yra fizinis ar žodis poelgis, kuriuo siekiama kam nors sukelti skausmą. Ši sąvoka neapima netyčinės žalos, pavyzdžiui, autoavarijų, susidūrimų šaligatvyje ir veiksmų, sukeliančių skausmą, kurio negalima išvengti padedant žmonėms, pavyzdžiui, dantų gydymo. Šia sąvoka apibūdinami smūgiai į veidą, grasinimai, užgauliojimai, apkalbos, pašaipos. Šia sąvoka apibūdiname ir turto niokojimą, melą ir kitokį elgesį, kurio tikslas – įskaudinti.

[quote]Agresija yra fizinis ar žodis poelgis, kuriuo siekiama kam nors sukelti skausmą. Ši sąvoka neapima netyčinės žalos, pavyzdžiui, autoavarijų, susidūrimų šaligatvyje ir veiksmų, sukeliančių skausmą, kurio negalima išvengti padedant žmonėms, pavyzdžiui, dantų gydymo. Šia sąvoka apibūdinami smūgiai į veidą, grasinimai, užgauliojimai, apkalbos, pašaipos. Šia sąvoka apibūdiname ir turto niokojimą, melą ir kitokį elgesį, kurio tikslas – įskaudinti.[/quote]

Šis apibrėžimas apima dvi skirtingas agresyvumo rūšis. Žvėrių socialinei agrsijai būdingas pykčio rodymas, ir tyliajai agresijai – aukos tykojimas. Žmonių pasaulyje psichologai skiria „priešiškąją“ ir „instrumentinę“ agresiją. Priešiškąją agresiją sukelia pyktis, jos tikslas – sužeisti. Instrumentinė agresija reiškia, kad siekimas sukelti skausmą yra tik priemonė kuriam nors kitam tikslui įgyvendinti.

Didžioji dalis terorizmo išpuolių yra instrumentinės agresijos išraiška. Beveik visų savižudiškų terorizmo kampanijų bendras bruožas yra tas, kad jos turi konkretų nereliginį strateginį tikslą. Šis tikslas – priversti liberalias demokratiškas valstybes išvesti karines pajėgas iš teritorijų, kurias teroristai laiko savo gimtine. Terorizmo aktus retai įvykdo psichikos sutrikimų turintys žmonės. Konfliktų metu – terorizmas tik priemonė.

Dauguma žmogžudysčių yra priešiškosios agresijos išraiška. Beveik pusės jų priežastis – ginčai, kitų – meilės trikampiai arba skandalai, paskatinti alkoholio ar narkotikų. Šios žmogžudystės yra impulsyvūs, emocingi veiksmai – įvedus mirties bausmę žmogžudysčių nesumažėja.

Kas lemia agresyvumą?

Nemalonūs įvykiai. Agresyvumą dažnai paskatina koks nors nemalonus patyrimas, bet labiausiai iš visų – skausmas. Mokslininkai pastebėjo, kad daugelio rūšių gyvūnai vieni kitiems yra žiaurūs tiek, kiek patys patiria žiaurumo. Mokslininkai taip pat kaitalioja skausmo šaltinį. Jie pastebėjo, kad išpuolius skatina ne tik dirginimas elektra, bet ir karštis bei „psichologinis skausmas“ – tokios reakcijos sulaukiama nepalesinus alkanų balandžių.

Skausmas ir žmonėms žadina agresyvumą. Daugelis iš mūsų galime prisiminti panašiai jautęsi, kai susimušėme kojos pirštą ar kai skaudėjo galvą. Ne frustracija, o nemalonus dirgiklis yra pagrindinis agresyvaus elgesio stimuliatorius. Frustracija, be abejonės, nėra malonus jausmas. Tačiau bet koks nepasitenkinimą keliantis įvykis – neišsipildžiusi viltis, įžeidimas ar fizinis skausmas – gali sukelti emocinį protrūkį bei agresiją.

Sužadinimas. Sužadinimą galime išgyventi labai įvairiai, o taip pat jo negalima atsieti nuo emocijų. Kai žmogus paveiktas fiziškai, suintensyvėja beveik visos emocijos. Pavyzdžiui, žmonėms nemalonus radijo traškesys, ypač tada, kai jie suerzinami ryškia šviesa. Pastebėta, kad žmonės, tik ką nulipę nuo dviračio treniruoklio arba pasižiūrėję „The Beatles“ koncerto įrašą, savo susijaudinimą klaidingai aiškina provokacija. Jų reakcija būna agresyvesnė.

Žymos

Apie autorių

Kristina Vičiūtė

1 komentaras

Komentuoti čia