Asmeninis tobulėjimas

80/20 principas

Kaip mažesnėmis pastangomis daugiau pasiekti?

1897 m. italų ekonomistas Vilfredas Paretas atrado modelį, kuris padėjo suformuoti šiuolaikinį pasaulį. Ką šis italų ekonomistas atrado?

Tuo metu jis nagrinėjo turto ir pajamų modelius XIX amžiaus Anglijoje. Jis pastebėjo, kad jo pavyzdžiuose didžioji dalis pajamų ir turto tekdavo nedidelei daliai žmonių. Galbūt tai nieko nestebino.

Tačiau jis pastebėjo dar vieną svarbų faktą. Vilfredas Paretas pamatė, kad egzistavo nuolatinis matematinis santykis tarp žmonių proporcijos ir tarp turto, kurį jie turėjo.

[post_blocks]

Paprasčiau tariant, jei 20 proc. žmonių turėjo 80 proc. turto, buvo galima patikimai prognozuoti, kad 10 proc. turėtų, sakykime, 65 proc. turto, ir 5 proc. turėtų 50 proc. Esminis dalykai ne procentai, bet faktas, kad turto pasiskirstymas tarp žmonių buvo prognozuojamai nesubalansuotas.

Vilfredas Paretas buvo puikus racionalizatorius, kadangi niekas iki jo nebuvo lyginęs dviejų susijusių duomenų grupių pajamų ir turto pasiskirstymo, lygindamas su pajamų gavėjų ar turto savininkų skaičiumi, ir lygino procentus tarp dviejų duomenų grupių.

Deja, nors mokslininkas suprato savo atradimo svarbą ir apimtį, jis nesugebėjo tinkamai jo paaiškinti. Savo atradimą jis aiškino remdamasis padrikomis sociologijos teorijomis. Nors keletas ekonomistų, ypač JAV, suprato jo svarbą, ja pradėta naudotis tik po Antrojo pasaulinio karo.

Džordžas Zipfas ir Džosepas Juranas

1949 metais Džordžas Zipfas atrado „mažiausių pastangų dėsnį“, kuris faktiškai buvo iš naujo atrastas ir išplėtotas Pareto dėsnis.

Zipfo dėsnis skelbia, kad ištekliai (žmonės, prekės, laikas, sugebėjimai) išsidėsto taip, kad sumažintų darbą tam, kad maždaug 20-30 proc. bet kokių išteklių sudarytų 70-80 proc. veiklos, susijusios su šiais ištekliais.

Profesorius Zipfas pasitelkė populiacijos statistiką, filologiją ir pramonės veikimo būdą, norėdamas parodyti, kad šis nesubalansuotas modelis nuolat pasikartoja. Pavyzdžiui, jis analizavo visus 1931 m. Filadelfijoje suteiktas vedybų liudijimus 20-yje kvartalų, pademonstruodamas, kad 70 proc. vedybų įvyko tarp žmonių, gyvenančių 30 proc. spinduliu.

Beje, Zipfas taip pat pateikė mokslinį paaiškinimą dėl netvarkingo stalo, patvirtindamas netvarką kitu dėsniu: dažnai vartojami daiktai pritraukiami prie mūsų. Protingos sekretorės žino, kad dažnai naudojamų dokumentų nereikia susegti.

[quote align=“right“]Zipfo dėsnis skelbia, kad ištekliai (žmonės, prekės, laikas, sugebėjimai) išsidėsto taip, kad sumažintų darbą tam, kad maždaug 20-30 proc. bet kokių išteklių sudarytų 70-80 proc. veiklos, susijusios su šiais ištekliais.[/quote]

Kitas 80/20 principo pionierius – didysis kokybės guru, rumunų kilmės JAV inžinierius Džosepas Juranas, žmogus, atsakingas už kokybės revoliuciją 1950-1990 metais.

1924 metais jis pradėjo dirbti „Bell Telephone System“ gamybos skyriuje, iš pradžių korporacijos gamybos inžinieriumi, o vėliau iškilo kaip pirmasis kokybės konsultantas.

Jam kilo puiki idėja vadovautis 80/20 principu šalinant kokybės trūkumus ir gerinant pramoninių bei plataus vartojimo prekių patikimumą, vertę. 1951 metais jis išspausdino veikalą „Kokybės kontrolės vadovėlis“.

Nei vienas stambesnis JAV pramoninkas nesusidomėjo Jurano teorijomis. Tačiau du metai po knygos pasirodymo, jis buvo pakviestas į Japoniją skaityti paskaitų ir ten sutiko susidomėjusią auditoriją.

Jis pasiliko dirbti su keliomis Japonijos korporacijomis, transformuodamas jų plataus vartojimo porekių vertę ir kokybę. Tik tada, kai Japonijos grėsmė JAV pramonei tapo akivaizdi, po 1970 m. į Džosepą Juraną imta žiūrėti rimtai. 80/20 principas buvo jo visuotinės kokybės revoliucijos šerdis.

Žymos